Autorius: Toma Kumžienė

Bernadeta Adžgauskienė, „Lietuvos rytas“

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2025/11/27/news/knyga-isleides-a-kumza-galejau-nuskesti-ledineje-patagonijos-upeje-ar-nugarmeti-i-himalaju-prarajas–40334889

„Turėjau nuskęsti ledinėje Patagonijos upėje, nugarmėti į Himalajų prarajas, tačiau paskutinę akimirką mane sugriebdavo kažkieno stipri ranka“, – kalbėjo naują knygą parašęs Algirdas Kumža.

68 metų A.Kumža – Kovo 11-osios Akto signataras, ambasadorius, kuksando meistras (juodasis diržas), alpinistas (dalyvavo ekspedicijoje į vieną aukščiausių pasaulio kalnų Sisia Pangmą).

Jis parašė knygas „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis“, „Kuksando. Kelio knyga“, „Rasa. Po angelo sparnu“, „Oranžinis romanas. Ketveri ambasadoriaus metai Ukrainoje“, „Kuksando. Nuo Korėjos kalnų“. Neseniai pasirodė jau šeštoji A.Kumžos knyga „Lietuviški karmos dėsniai. Mano gyvenimo istorijos“ (išleido Nacionalinis kuksando centras, platinama tik internetu www.kuksando.lt).

– Stebėtina jūsų gyvenimo įvairovė: diplomatija, politika, teatras, verslas, alpinizmas, Rytų praktikos. Kuris užsiėmimas arčiau širdies? – paklausiau A.Kumžos. – Diplomato! Dar vaikystėje svajojau skraidyti po pasaulį ir taikyti žmones, kad nekariautų. Iš visų apdovanojimų labiausiai vertinu „Diplomatijos žvaigždės“ medalį.

Bet ir kitose erdvėse pasitaikė daug neužmirštamų įvykių: stovėjau prie griūvančios Berlyno sienos, balsavau už Lietuvos nepriklausomybę, mačiau cunamio suniokotą Šri Lankos salą. – Rašote ir apie didžiausius pavojus. – Turėjau nuskęsti ledinėje Patagonijos upėje, nugarmėti į Himalajų prarajas, tačiau paskutinę akimirką mane sugriebdavo kažkieno stipri ranka. Gal pasaulio dievai saugojo? Kodėl jie tai darė?

Taip prasideda mano knyga. – O kaip baigiasi? – Ilgai nežinojau, kuo baigti. Parašęs paskutinį knygos žodį užsukau pas italą Antonio, kurį pažįstu daug metų. Jis visada užklumpa mane su kokiu nors egzistenciniu klausimu. Šįkart dar nespėjęs įpilti kavos paklausė, ar aš laimingas. Nebuvau nusiteikęs filosofuoti, todėl išsyk atsakiau: „Žinok, niekada apie tai negalvojau…“ „Tada tu tikrai laimingas!“ – atsakė jis. Taip ir pabaigiau savo knygą.

– Dabar žmonės mėgsta knygas su patarimais, kaip gyventi. Ką pataria jūsų knyga?

– Visos mano istorijos – linksmos ir graudžios – moko: niekada nenusivilk, būk kantrus, atvira širdimi sutik gyvenimo pokyčius ir tada išsipildys didžiausios gyvenimo svajonės.

– Filosofijos profesorius Alvydas Jokubaitis apie jūsų knygą rašė: „Algirdas savo gyvenimą pavertė estetinio pasitenkinimo objektu. Tai ne save garsiu laikyti norinčio žmogaus biografija, o vietomis neabejotinas grožinės literatūros kūrinys.“ Jei jūsų knyga tikrai yra grožinė, joje turėtų būti daug išgalvotų dalykų?

– Mano knygose nėra jokios fikcijos, pasakoju tikras istorijas, kuriose pats dalyvavau. O grožinis reiškia, kad knygoje daug gyvenimo grožio ir gražiai kalbu apie žmones.

– Gyvenime sutikote daug įdomių žmonių. Apie visus juk nepapasakosi?

– Aš pasakoju istorijas ir kalbu apie žmones, kurie į tas istorijas pakliuvo. Režisierius Eimuntas Nekrošius, poetai Vaidotas Daunys ir Rolandas Rastauskas. Visiems Ukrainos prezidentams ranką spaudžiau. Apie prof. Vytautą Landsbergį gal nebūčiau pasakojęs, jei ne viena sena istorija. Būdamas pirmakursis užbėgau į Menininkų rūmus, dabar ten Prezidentūra. Antrame aukšte nedidelėje salėje vyko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vakaras. Lėtai įėjo V.Landsbergis, visai jaunas vyras. Jis buvo tikras Kudirkos laikų personažas – padžiūvęs ir smarkiai pakumpęs. Lėtai atsisėdo prie fortepijono ir pradėjo jaukų namų muzikavimo vakarą. Paskambino lyrišką sonatą, o kai pradėjo pasakoti apie M.K.Čiurlionį, atrodė, lyg būtų artimiausias jo draugas. Malonūs prisiminimai skatino prisiminti ir kitus susitikimus.

– Apie politikus – gerai arba nieko! Ar pritariate?

– Nesijaučiu galįs vertinti istorines asmenybes. Dar anksti. Niekam nerašau pažymių, nerikiuoju reitingo, tik pasakoju. Mano tikslas – pasidalinti akimirkomis, kurios papildys jau nutapytus portretus.

– O kaip apie įvykius? Atrodo, kad apie Sąjūdį ir Nepriklausomybę nieko nauja nepasakysi.

– Pasakoju, ką mačiau savo akimis, ką patyriau. Pasakoju apie naktis, kai, atrodė, rytas neišauš. Tokia buvo Sausio 13-osios naktis. Dvi dienos ir naktys, kai Maskvoje įvyko perversmas. Gatvėmis lakstė tankai. Buvau komisijoje KGB veiklai Lietuvoje ištirti. Vienas pirmųjų užėjau į siaubą kėlusį pastatą.

– Ką ten radote?

– Mažai ką radome. Svarbiausi dokumentai buvo seniai išvežti arba sudeginti. Užėjome į KGB viršininko Caplino kabinetą. Ant sienos – Michailas Gorbačiovas, Vladimiras Leninas, Feliksas Dzeržinskis ir didžiulis SSRS žemėlapis. Knygų spintoje – prieškario Lietuvos enciklopedija ir Amerikoje išleisti Antano Gustaičio eilėraščiai. Popieriaus juostele pažymėtos eilės „O kai grius valstybės tvirtos, švies dangus ugnies gaisu“. Perverčiu generolo darbo kalendorių – trūksta sausio 13-osios lapelio! Didžiausias eksponatas – milžiniškas informacijos bankas, kuriame telpa milijonai kortelių. Iš tikrųjų tai gremėzdiška spinta, pagaminta Tuloje 1976 metais, tik vardas gruziniškas – „Kutaisi“. Važiavau perimti KGB padalinių rajonuose – viską aprašau.

– Iš politikos išėjote savo noru. Bet ir versle ilgai neužsibuvote?

– Versle man sekėsi. Vokietijoje gavau honorarą, už kurį būtų išėjęs „Harley-Davidson“ ir net „Porsche 911“, bet man jų nereikėjo – aš norėjau Himalajų vėjo! Tad būdamas keturiasdešimties tapau alpinistu. Įtikėjau, kad anose reinkarnacijose gyvenau Rytuose, nes viskas ten man patiko: ir šventa karvė vidury plento, ir kremavimo laužai Gangos pakrantėse, ir nakvynė ant braškančio ledyno. Manęs netrikdė įkyrios kelio dulkės, aštrūs smilkalų kvapai ir keisti Rytų pasaulio papročiai. Džiaugiausi jogų giesmėmis, geltonų gvazdikų girliandomis, valandų valandas sėdėdavau ant Gandako upės kranto stebėdamas kremavimo apeigas – užsimiršdavau fleitos garsuose ir baltų dūmų debesyse. Mano draugai vis skrenda į Maldyvus, o aš – vėl į Katmandu. Gimęs netoli Medvėgalio sustojau Himalajuose.

– Pirmoji jūsų knyga buvo apie ekstremalų alpinistų žygį į aukščiausią Tibeto kalną. Ji kupina detalių. Ar įmanoma tiek prisiminti ekstremalioje ekspedicijoje?

– Prisiminti neįmanoma, nes dideliame aukštyje tikrovė susipina su sapnais ir haliucinacijomis. Gelbėjo dienoraštis, kurį rašiau kasdien. Sugrįžęs namo viską gražiai perrašiau. Baigęs tikrai nežinojau, ko tie puslapiai verti. Pirmiausia nusiunčiau garsiai rašytojai ir keliautojai Jurgai Ivanauskaitei ir neramiai laukiau nuosprendžio. Iš įvairiausių pasaulio kampų siųsdavome vienas kitam elektroninius laiškus, dalijomės mistiškomis Himalajų istorijomis. Jurgos elektroninis laiškas atėjo greitai: „Skaičiau vietomis su ašaromis akyse, kartais – su juoko protrūkiais ir, žinoma, su begalinės nostalgijos priepuoliais.“ Tada supratau, kad tekstą galiu nešti į leidyklą.

– Kas buvo jūsų rašymo mokytojai?

– Literatūrinio amato mokytoją prisimenu tik vieną – Eduardą Cinzą. Jis gimė Rietave, o romanus rašė Belgijoje. Gerai rašė ir patarimų kitam negailėjo. Vakarojau kartą su juo Žemaitijos kaimo sodyboje. „Čia, Lietuvoje, jūs turite gerų rašytojų, bet jie labai tuščiažodžiauja“, – sakė jis. Pribaigę butelį apsikabinome. Atsisveikindamas prisiekiau, kad tapęs rašytoju taupysiu kiekvieną žodį. Todėl rašau trumpais sakiniais – alpinistai irgi kalba be išvedžiojimų, vienas į kitą kreipiasi be garbės titulų. O be klaidų rašyti išmokau Varnių vidurinėje mokykloje.

– Knygoje – daug mistiškų nutikimų. Atrodytų, kad jūs – magiškojo realizmo atstovas.

– Taip, jaunystėje žavėjausi magiškojo realizmo autoriais. Tačiau didžiausia mokykla buvo mano vaikystės kaimas. Štai mūsų kaimynė Zoselė mirdama sugalvojo savo laidotuvių ritualą: jos karstą aplink Varnius turi nešti keturi dvimetriniai vyrai. Mano jaunesnysis brolis pakliuvo į nešikų būrį, užrašiau jo pasakojimą ir išėjo magiško realizmo novelė. Daug tokių istorijų užrašiau.

Visas interviu yra čia: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/pokalbiai/algirdas-kumza-nustok-kovoti-su-stresu-mokykis-kvepuoti-ir-nurimti-1040-2247078?utm_medium=copied

Teisininkas, aktorius, signataras, verslininkas, prezidento Valdo Adamkaus komandos narys, ambasadorius Ukrainoje, alpinistas, penkių knygų autorius Algirdas Kumža Pietų Korėjoje atrado ne vieną tūkstantmetį skaičiuojantį kuksando mokymą.

Jis Aurimo Mikalausko vedamoje laidoje „Pradėk iš naujo“ supažindino su kuksando galia, filosofija ir nauda žmogui. Taip pat pasidalino, kaip išgirsti vidinį balsą bei kokią įtaką savijautai turi kvėpavimas. Aurimas Mikalauskas: Kaip vyksta mokymasis įsiklausyti į save, per kokius procesus pereina žmogus? Algirdas Kumža: Kuksando pratybas aš pradėjau, nes buvo užklupęs neramių kojų sindromas. Tabletės man visiškai nepadėjo, o kuksando padėjo. Neramių kojų sindromas yra kai tau atsigulus kirba kojos ir tu iki penkių ryto negali užmigti. Tada ištinka chroniškas nuovargis, pradedi išsekęs svyruoti – tikra katastrofa. Man tai nutiko dirbant ambasadoriumi, maniau, kad žlunga mano karjera, bet korėjiečių pagalba gana greitai tą būseną įveikiau. Tada ir kiti pradėjo prašyti pamokyti, viskas baigėsi tuo, kad Korėjoje išlaikiau tarptautinio mokytojo egzaminus, gavau juodąjį diržą ir pradėjau mokyti judesio, kvėpavimo, dėmesio koncentravimo, meditacijos.

Dabar tuo daugiau užsiima mano žmona Toma. Mes su tuo korėjiečiu susipažinome prieš dvidešimt metų eidami povestuvinės kelionės žygį į šventąjį Kailaso kalną Tibete. Toma greta kuksando dar gilinasi į senąją korėjietišką mediciną, vadinamą Sasag. Tai iš esmės senoji kinų medicina, bet korėjiečiai ją papildė mokymu apie žmogaus tipus.

Kodėl, pavyzdžiui, du pacientai serga ta pačia liga ir vartoja tuos pačius vaistus, tačiau vienas puikiai sveiksta, o kitas nyksta. Ištyrę tūkstančius atvejų jie suprato, kad žmonės priklauso tam tikriems tipams, kurie priklauso nuo vidaus organų funkcijų. Nuo to priklauso žmogaus būdas, polinkiai ir jų gydymas turi būti skirtingas. Pavyzdžiui, vienas gimsta su labai stipria inkstų funkcija, tada jis geras futbolininkas, ėjikas, bet jo plaučių funkcija bus silpnesnė, tada jį kankins bronchitai ir kitos kvėpavimo takų ligos. Žinodami žmogaus tipą galime pakoreguoti jo mitybą, elgesio būdą, poilsį ir kita. Nustatyti tipą, žinoma, nėra lengva – reikia žmogui užduoti daugybę klausimų, jis, žinoma, ginčysis, nes turi savo įsivaizdavimą.

Tada reikia jam paaiškinti, kad čia tik tavo įsivaizdavimas, bet ne prigimtis. Eidamas prieš prigimtį daug energijos išeikvoji, sveikatos daug prarandi. Jei žmogus nurimsta, pakeičia mitybą, gyvenseną, tada pasikeičia ir jo gyvenimas – atsiranda daugiau džiaugsmo ir energijos. Čia galime rasti atsakymą į klausimą, ką daryti žmogui, kuris neranda savęs. Iš tikrųjų mes dažnai darome ne tai, kas mums prigimties skirta – tėvai įstūmė ne į tą mokyklą, universitetą ir jaunystės svajonės lieka neįgyvendintos. Tada žmogus kenčia.

Mes dažnai ir vaikus laužiame į savo pusę, o reikėtų jį geriau pažinti, atpažinti, koks jis yra, koks yra jo tipas, kokia jo prigimtis. Ši sistema Korėjoje veikia, o Korėja nėra kvaila šalis, ji technologiškai pralenkusi ir mus, ir vokiečius, ir amerikiečius – nepaisant to, jie neužmiršta senosios išminties. Pietų Korėjoje Rytų medicina turi tokias pačias juridines teises kaip šiuolaikinė įrodymais grįsta medicina.

A. M.: Intuicija. Kaip suprantu, ji jus vedė per visą gyvenimą, kaip jūs tai jaučiate? Aš, pavyzdžiui, esu visiškai tikintis tuo, aš savo gyvenime irgi tuo vadovaujuosi. Kaip kitiems žmonėms geriau suprasti, kas yra vidinis balsas? A. K.: Jeigu verslininkas naudosis tik skaičių analize, jis toli nenueis. Visi didieji verslininkai turėjo labai gerą nuojautą. Verslo planai, skaičiavimai yra reikalingi, bet viskas prasideda nuo intuicijos. Kad išgirstum intuicijos balsą, reikia nurimti. Nurimti padeda įvairūs metodai, o Rytai mums siūlo meditaciją. Kuksando meditacijoje viskas aišku ir paprasta: atsisėsti, akis užmerkti, ramiai ir giliai kvėpuoti, sutelkus dėmesį klausytis savęs.

Tada ir intuicija pradeda vertis. Staiga prisiminiau vieną epizodą, kurį ir naujoje knygoje aprašiau. Kartą su mano mokytoju Jin Moku apsilankėme viename dzenbudizmo vienuolyne pas labai garsų vienuolį. Žiūrėjau, kaip žmonės pas jį eina klausti patarimo. Ateina vienas paskui kitą kaip pas mus išpažinties pas kunigą arba kaip pas psichologą ar konsultantą. Žiūriu, kad tie žmonės išeina kitokie – atėjo kažkokie susitraukę, apnikti problemų, o išeina gavę atsakymą. Vėliau su vienuoliu atsisėdome gerti arbatos ir aš jo paklausiau, iš kur ateina jo išmintis? Ar jūs kažkokius vadovėlius skaitėt, ar Froidą su Jungą skaitėt? Jis sako, kad žmonės ateina sužinoti, ne ką Froidas ar Jungas galvojo, jie ateina pas mane, jie nori mano atsakymus sužinoti. Jis intuityviai pajunta atsakymus, o jam padeda gilios meditacijos, kurios nuramina sąmonę. Jis atveria savo išmintį ir žmogui pasako, ką jis jaučia būtent tą minutę, tas pirmasis impulsas yra tikriausias. Visi mes norime žinoti, kaip kovoti su stresu. Mano draugai korėjiečiai sako: pirmiausia, nustok kovoti su stresu, mokykis nurimti, mokykis kvėpuoti. Viso to moko korėjietiška praktika kuksando. Pas mus dabar girdime labai daug paskaitų, vebinarų, išleista daugybė knygų. Mano korėjiečiai juokiasi sakydami, kad mes nuo tų knygų pasidarysime dar labiau crazy. Čia jų atsakymas, manau, kad jis yra teisingas.

A. M.: O kaip yra su kvėpavimu? Kokią reikšmę jis turi žmogui? A. K.: Gilus diafragminis kvėpavimas pakeičia netgi mūsų psichologiją. Toks kvėpavimas susijęs su parasimpatine nervų sistema, kuri nuramina žmogų. Kvėpavimas krūtine skatina simpatinę nervų sistemą, kuri mus laiko kovos parengtyje. Apie tai jau parašyta tūkstančiai disertacijų.

Mane kartais pakviečia į mokyklą pasikalbėti su mokiniais, tada aš pažiūriu, kaip jie kvėpuoja. Visi kvėpuoja krūtine, nieko nuostabaus, kad juos vargina stresas. Pakeistum kvėpavimą, būsena pasikeistų. Dėl to mes darome kuksando, dėl to knygas leidžiame, kad žmonės sužinotų. Kai kam nepatinka, nes čia turi pats daryti, pats mokytis, niekas už tave nepakvėpuos. Kai kūdikėlis gimsta, jis kvėpuoja pilvuku, o vėliau, antraisiais gyvenimo metais, kvėpavimas pradeda kilti ir niekas to nemoka moksliškai paaiškinti. O korėjiečiai sako paprastai, kad kai kūdikėlis gimsta, visas jo centras yra pilvo srityje, tiek fizinis, tiek energetinis centras. Jie sako, kad tas centras turi ryšį su kosmine sąmone – todėl kūdikis iki trijų mėnesių yra genijus, jie sako – jis viską moka, viską žino, tik pasakyti negali. Vėliau vaikas ima vis smarkiau mąstyti, smegenims reikia daug energijos, o su energija aukštyn kyla ir kvėpavimas. Kodėl po pietų esame mieguisti – todėl, kad privalgėme cepelinų, o virškinimas irgi reikalauja didelės energijos. O kodėl vakare negalime užmigti? Todėl, kad visas dienos ir pasaulio problemas norime apmąstyti, tada visa energija pakyla į viršų, kartu ir kvėpavimas. Kuksando žmonės gerai užmiega ir prabunda žvalūs, nes jie teisingai kvėpuoja ir valdo savo energiją. Paprasta, ar ne? Algirdas laidoje „Pradėk iš naujo“ dalijosi ne tik apie kuksando, Aurimas kartu su juo palietė kur kas daugiau temų: pirmapradė vaikystė kaime, teatro mokykla, knygų rašymas, ambasadoriaus Ukrainoje darbas, troškimas pamatyti pasaulį, ekstremalus alpinizmas ir daugybę kitų. Visa tai išgirsite laidoje čia. O jei norite sužinoti daugiau apie kuksando skirtingais pjūviais – nuo to, kaip ilgiau išlikti sveikam ar kur rasti laimę, iki kūno skenavimo meditacijos ir karmos dėsnio – spauskite čia, kur rasite pokalbio tęsinį, skirtą ištikimiausiems laidos žiūrovams.

Jurgos Šeduikytės kūrybos ir asmenybės mylėtojai jaučia, kad Jurga nuolat ieško. Ramybės, stiprybės, meilės… Klausytojams dovana, kai kūrėjo ieškojimai tampa dainomis, bet pačiam kūrėjui, turbūt, praverstų rasti šaltinį, iš kurio galėtų semtis jėgų tai kūrybai. Taip Jurga „Livijos sanatorijoje“ susidūrė su kuksando ir šio Korėjos gyvenimo ir geros savijautos meno meistre Toma Kumžienė. Kaip dvasinę ramybę gali padėti rasti fizinė veikla? Ar teisingas kvėpavimas gali tapti vaistu? Vos keli rytų išminties persmelkti Tomos patarimai gali padėti atversti naują savijautos puslapį.

Vedėja Livija Gradauskienė, laidos įrašą žiūrėkite čia: https://www.lrt.lt/mediateka/video/livijos-sanatorija?episode=2000449066&season=%2Fmediateka%2Fvideo%2Flivijos-sanatorija%2F2025

Žiūrėkite laidos vaizdo įrašą su kuksando meistrais Algirdu Kumža ir Toma Pagojute Kumžiene: https://www.delfi.lt/sveikata/sveikatos-naujienos/ilgaamziskumo-gidas-kaip-rasti-labiausiai-tinkanti-sveiko-ilgaamziskumo-kelia-ir-geruju-bakteriju-nauda-ne-tik-sveikatai-bet-ir-groziui-120152885

Algirdas Kumža1990 metais buvo Sąjūdžio Vilniaus tarybos narys, bet į rinkimus ėjo kaip Žemaičių draugijos kandidatas. Kad Nepriklausomybė bus skelbiama iškart kitą dieną po Aukščiausiosios Tarybos pirmojo posėdžio, sako, buvo nuspręsta paskutinėmis valandomis. Už Nepriklausomybę deputatai balsavo vieningai, tačiau kivirčų AT netrūko. Vienybė atsirasdavo tik tada, kai klausimai būdavo gyvybiškai svarbūs valstybei. Tos vienybės nebuvimas pirmiausia nuvedė į skirtingas posėdžių sales, o paskui ir prie AT pasileidimo po dvejų metų darbo. Tačiau daugiau į parlamentą A. Kumža jau nesiekė patekti. O štai jo romanas su diplomatija, kaip jis pats vadina, galbūt ir būtų užsitęsęs, tačiau po ambasadoriaus kadencijos Ukrainoje daugiau pasiūlymo negavo. Pokalbis su Kovo 11-osios Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru Algirdu Kumža.

Vedėja Nemira Pumprickaitė, laidos įrašą žiūrėkite čia: https://www.youtube.com/watch?v=Kr-kJ90pdVk

„Nesubalansuotos emocijos ir kenčiantis žmogaus vidus veda į labai dideles problemas. Bet viskas išsprendžiama. Užsimerkit ir giliai kvėpuokit“, – nuramina kuksando meistrė, akupunktūros ir tradicinės korėjiečių medicinos sasang specialistė Toma Pagojutė-Kumžienė. Pokalbyje su ja – meditacijos ir muzikos galia, jautrios ir asmeniškos istorijos bei kelionė į savęs atradimus.

Vedėja Odeta Vasiliauskaitė, laidos įrašo klausykite čia: https://www.lrt.lt/radioteka/irasas/2000404708/toma-kumziene-neharmoningas-zmogus-sukuria-labai-daug-problemu?srsltid=AfmBOoqSTqIuqY69cJ728kaNnKlp0X0zx1HEQ-wqA8LBDNvVt9waRgqs

Tūkstančius metų žmonės ieškojo ir vis dar ieško laimės šaltinio. Kai kurie ją atranda, kiti vis dar ieško. Ilgaamžiškumo – sveiko ir laimingo gyvenimo – trokšta visi. Kovo 11-osios akto signataras, alpinistas, ambasadorius Algirdas Kumža savo kelią atrado Pietų Korėjos kalnuose. Tas paslaptingas žodis, vedantis žmones į sveikatą ir laimę – kuksando. Šiandien Algirdas kuksando meistras ir savo žiniomis bei matytais stebuklais dalijasi su kitais. 

Visą interviu rasite LRT portale: https://www.lrt.lt/naujienos/laisvalaikis/13/2358780/algirdas-kumza-apie-kuksando-praktika-tai-ilgaamziskumo-kelias-i-sveikata-ir-laime?srsltid=AfmBOooRFBnmX1X_lpBqEhCK4bGrBFjO5v-bB1Sa2zQI8dyhM_dFiqjP

– Žinau, kad neseniai viešėję svečiai iš Pietų Korėjos pamanė, kad visa Lietuva praktikuoja kuksando, nes buvo daugybė susidomėjusių žmonių. Vis dėlto, dar daugelis apie tai nėra girdėjęs. Taigi, kas yra kuksando? Praktika, išmintis, medicina?

– Vakarų medicinoje arba Vakarų terminologijoje šitą užsiėmimą reikėtų priskirti prie psichofizinių praktikų. Tai reiškia – praktika, kuri lavina ne tik fizinį kūną, bet ir subalansuoja emocijas, nuramina protą. O korėjiečiai pasakytų, kad tai yra praktika, kuri atskleidžia visą žmogaus potencialą.

Mes net nežinome viso savo potencialo, savo galimybių ir nemokame jo atskleisti. Tai reiškia, kad darydamas tą praktiką tavo fizinis kūnas darosi išties ištvermingas, lankstus, sveikas, emocijos nurimsta, susibalansuoja, protas nurimsta, jis labiau atsiskleidžia, tampa labiau kūrybingas. Ir visa tai laimi vienu metu, nes, pagal Rytus, žmogus yra vienis. Žmogus nėra išdalintas kaip pas mus, į tris dalis, o tai pasiekiama darant tam tikrus pratimus.

Išmokstame tam tikro kvėpavimo, kūdikio kvėpavimo. Čia nėra kažkokios kitokios technikos. Išmokus koncentruoti dėmesį, pereiname prie meditacijos. Kuksando praktikoje yra dar ir kitų dalykų: akupresūra, netgi kai kurie kovų menų elementai, kurie vėlgi lavina ne tik mūsų fizinį kūną, bet ir išmoko valdyti sąmonę, atskleisti sąmonę, sutelkti dėmesį. Žodžiu, visa tai, kas leidžia žmogui gyventi ilgai, būti ilgaamžiu, būti sveikam iki gilios senatvės, kiek jau Dievo duota.

– Kiek žinau, jums kuksando padėjo atrasti neramių kojų sindromo ir nemigos problemos?

– Čia irgi tokia legendinė istorija, kuria turbūt ne visi ir tiki. O iš tikrųjų tai taip ir buvo, kad mes su Toma (sutuoktinė Toma Pagojutė-Kumžienė – LRT.lt) sugalvojom tokią crazy povestuvinę kelionę prieš devyniolika metų į Tibetą. Žinoma, jai tai atrodė labai keista. Aš jau buvau buvęs Himalajuose, nuėjęs juose šimtus kilometrų, žinojau, kas tai yra. Tai buvo labai atšiauri povestuvinė kelionė be šilto vandens, palapinėse jakų apdergtose pievose, su galvos skausmu dėl deguonies trūkumo ir kitais alpinistų „malonumais“.

Buvo vėlyvas ruduo, pasibaigęs turizmas, o į Tibetą buvo galima patekti tik grupėmis. Aš ten labai norėjau, todėl vieno pažįstamo nepaliečio, užsiimančio turizmu, paprašiau suorganizuoti grupę. Netikėjau, kad tokiame dideliame mieste kaip Katmandu nebėra daugiau tokių išprotėjusių, kurie tokiu šaltu laikotarpiu, kai ir pūgos galimos, nenorėtų tenai.

Pavienių žmonių grupei vadovavo labai kuklus korėjietis. Bet paskui mes pamatėme, kad jis nėra paprastas žmogus, nes jis darydavo tuos savo pratimus, kovų menų judesius. Jis pasiūlė atlikti praktiką, kuri iš tikrųjų sugrąžina jėgas. Pirmoji mūsų praktika buvo prie Šventojo Manasarovaro ežero, kuris yra 4590 km aukštyje.

Taigi jau žinojau, kas yra tas kuksando, bet nebuvo stimulo užsiimti tuo sistemingai ir rimtai. Bet kai mane paskyrė ambasadoriumi į Ukrainą, aš nutraukiau savo ekstremalų alpinisto krūvį ir man prasidėjo neramių kojų sindromas. Trimis žodžiais galima pasakyti, kad tai yra tokie siaubingi dalykai kaip nemiga, chroniškas nuovargis ir neviltis, kad tau teks mesti karjerą, o aš to nenorėjau ir pradėjau ieškoti, ką daryti.

Niekas nepadėjo, kol vieną rytą jau išsekęs paskambinau tam savo naujam pažįstamam. Paklausiau, kad galbūt Rytuose kas nors galėtų man padėti. Jis sakė, kad žino, pasiūlė atskristi. Aš nuskridau, o jis pasakė, kad tabletės man negali padėti, nes man sutriko energijos cirkuliacija. Paklausiau, o kas gali ją vėl atkurti? Sako: kuksando.

Aš vis tiek Vakarų žmogus, todėl skeptiškai pažiūrėjau. Kaip tai gali padėti, jeigu jokie profesoriai ir jokios tabletės nepadeda? Tai, kaip padės kuksando, kur yra pratimai, kvėpavimas ir dėmesio valdymas? Man atrodė, kad jie taip kalba, bet greičiausiai nieko iš to nebus. Bet išeities aš neturėjau. Ir sugrįžęs į Kyjivą aš kiekvieną dieną rasdavau laiko skirti valandą ar pusantros pratyboms.

Ir gana greitai pajutau šviesą tunelio gale. Pamačiau, kad esu teisingame kelyje ir po kurio laiko tai pasitraukė. Ne vienu spragtelėjimu, tai užtruko keletą mėnesių, kol aš pasijutau kaip vienuoliktoje klasėje, nes Kyjivo gatvėmis, atrodo, nebe ėjau, o skridau. Jaučiausi lengvas, nieko neskauda, ryte pabusdavau be jokių skausmų. Tokia buvo pradžia.

– Kaip pradėjote ne tik pats tuo užsiimti, bet ir mokyti kitus?

– Mano visi draugai žinojo, kad aš kankinuosi ir turbūt žiūrėjo, kuo čia viskas baigsis. Kai jie pamatė, kad aš jau skraidau, išaiškėjo, kad jie irgi turi panašių problemų. Jie paprašė, kad juos pamokyčiau. Nejaučiau tokios misijos ir apie tai visai negalvojau. Bet jie sakė, kad jau moku, tai galiu parodyti, galbūt ir jiems padės. Na, ir mes tai pradėjom. Iš pradžių vienur, paskui kitur rinkdavomės. Vienu metu nuomojome salę. Ten kartu užsiimdavome šia praktika.

Po to korėjiečiai apjuosė mane juoduoju diržu ir aš išsilaikiau Korėjoje tikrai sunkų tarptautinį mokytojo egzaminą. Paskui tuo susižavėjo ir Toma. Sakyčiau, kad dabar ji ir yra mūsų variklis. Ji, matyt, nuo vaikystės turėjo svajonę gydyti žmones. Ji dviejų chirurgų vaikas, bet ji turi bėdą. Ji labai bijo kraujo.

Bet kai ji pamatė, kad galima kitaip prieiti prie medicinos ir padėti žmonėms, ji labai susidomėjo Rytų medicina ir pradėjo gilintis į korėjietišką mediciną, t. y. sasang mediciną.

Ši medicina remiasi visų pirma senąja kinų medicina, bet korėjiečiai ant to fundamento dar pastatė savo. Ir, galbūt, pagrindinė ypatybė yra pirmiausia, prieš pradedant gydyti, nustatyti žmogaus tipą, išsiaiškinti, kas jis yra. Be abejo, naudoja tą dao teoriją, in ir jang priešybių idėją, penkių elementų teoriją.

Tai nėra mistika. Kuo labiau giliniesi, tu matai, kad tai taip praktiška ir kaip tai moksliška. Toma susirado mokytoją, turbūt Vakarų pasaulyje garsiausią sasang medicinos specialistą Gary Wagmaną. Jis priėmė ją tarp savo mokinių. Atrodo, kad vienu metu jis moko ne daugiau kaip penkis mokinius.

Šiuo metu Toma oficialiai teikia konsultacijas. Ir aš matau, pats girdžiu, kad žmonės skambina kartais netgi po trijų dienų ar po savaitės, kad pasikeitė gyvenimas. Žmogus, negalėjęs užmigti daug savaičių, gal ir mėnesių, pagaliau išsimiegojo, kažkokie skausmai pasitraukė, gyvenimo džiaugsmas atsirado.

– Ar galima sakyti, kad Vakarų medicina naudoja daug medikamentinio gydymo, bet atsilieka nuo Rytų medicinos, nes tik po truputį pradeda kažkiek ją pripažinti, įtraukti, nors ji skaičiuoja tūkstančius metų?

– Man pavyzdys yra Pietų Korėjos medicinos organizavimas, man rodos, tai yra idealiausias variantas, kokio, ko gero, labai gaila, pas mus nebus. Pietų Korėjoje abi medicinos ir ta moderni medicina, kaip mes sakome, įrodymais grįsta medicina, technologijomis grįsta medicina, ir senoji, Rytų, medicina turi vienodas pilietines teises.

Pas mus irgi jau truputėlį kažkas yra padaryta, bet vis tiek yra „prasivardžiavimo“. Na, pavyzdžiui, mūsų medicinoje įtraukė akupresūrą, akupunktūrą ir kuksando irgi įtraukė, bet visa tai vadina alternatyvia, pagalbine medicina. Na, ačiū Dievui, kad bent profesoriai įsigilino į kuksando ir, moksliniu žvilgsniu įvertinę, pasakė, kad to reikia, kad tai padeda.

Bet Pietų Korėjoje niekas neskirsto čia tikroji, čia archajinė medicina, jos abi po vienu stogu. Aš pats ne vienoje klinikoje buvau. Toks pagrindinis pavyzdys man yra Seulo centre stovinti milžiniška klinika. Ten turbūt apie trisdešimt aukštų ir ten kartu dirba ir vieni gydytojai, ir tie „kiti“ gydytojai. Nes kartais reikia chirurgo, o kartais reikia kažkokios priemonės, neturinčios šalutinių poveikių. Aišku, tos priemonės yra lėtesnės, bet jos irgi labai padeda.

Tie gydytojai dirba tose pačiose klinikose, jie yra baigę tuos pačius universitetus, kartais galbūt specializuotus. Bet jie visi pirmiausia dvejus metus mokosi tos „įrodymais grįstos medicinos“, išeina visą kursą per dvejus metus, nes korėjiečiai moka dirbti ir mokytis. Įveikę tą kursą, jie su tuo diplomu gali dirbti ir Vakarų medicinos srityje. Po to jau pereina prie Rytų medicinos praktikų.

Aš galiu papasakoti istorijų, kur žmonės galvoja, kad sukūriau. Bet žinau atvejį, kaip žmogus milijardierius turėjo nepaprastai aukštą kraujo spaudimą ir jis galėdamas nusipirkti bet kokią tabletę, negalėjo nieko padaryti. Jis pradėjo dirbti su meistru Jin Moku. Jo spaudimas krito ir po to jie dirbo dar metus. Jei kas netiki, aš galiu duoti adresą to žmogaus (juokiasi).

Yra moters iš Kauno istorija, kuri 10 metų sėdėjo vežimėlyje, nes nuo pusės žemyn ji nieko nei jautė, nei judino. Ji darė kuksando pratimus, ji darė, ką gali daryti, ir po kelių mėnesių ji pradėjo stotis. Ji buvo mano knygos prezentacijoje, kai aš įteikiau jai gėles, ji atsistojo ir atėjo. Ji jaučia savo pėdomis rasotą žolę savo sode. Žmonės tai matydami verkė.

Arba išsėtinė sklerozė, visi pasakys, kad tai neišgydoma liga, nebent gerais medikamentais galima pristabdyti. Bet žinau Seule pacientų, kur guli kaip lapas, o po pusmečio matau, kad jau vaikšto. Jeigu žmogus netiki, sakys čia haliucinacijos, neteisinga diagnozė buvo ar dar ką nors sugalvos, arba išvis nuleis užuolaidas ir neklausys.

Bet senoji medicina yra per tūkstančius metų kaupta žmonijos išmintis. Korėjiečiai tą išsaugojo net labiausiai iškilę technologiškai pasaulyje. Jie iškilę aukščiau už Europą ir Ameriką. Bet jie neatsisakė savo medicinos, jie neišmetė to, kas buvo sukurta per tūkstančius metų. O jų kaimynai to nepadarė.

– Sakoma, kad visos ligos „nuo nervų“. Ar kuksando paslaptis slypi jų nuraminime, pasitelkiant kvėpavimą, meditaciją, kažkokius pratimus. Kur yra kuksando laimės stebuklas?

– Sakoma, kad kuksando pradžia yra gal prieš dešimt tūkstančių metų. Ilgą laiką tai buvo slaptas mokymas. Prieš 60 m. mūsų mokytojo Jin Moko tėvas pirmasis pradėjo mokyti, nes gavo užduotį supažindinti žmones su kuksando, nes kitaip jie pražus.

Pirmieji mokytojai kėlė nemirtingumo klausimą. Jie daug bandė, bet galiausiai pamatė, kad fiziniame, materialiame pasaulyje nemirtingumas neįmanomas. Bet įmanomas ilgaamžiškumas. Tuomet jie kėlė klausimą, ką daryti, kad žmogus kuo ilgiau būtų sveikas ir laimingas. Taip jie atrado kuksando metodą.

Paaiškėjo, kad tam reikalingi judesiai, tikslingas judėjimas, ne sportas, ne su kastuvu sode kasinėti, bet didžiulis kompleksas pratimų, kurie atpalaiduoja. Tada reikalingas kvėpavimas, proto ir emocijų nuraminimas. Didžiausia turbūt problema buvo, kaip visa tai sujungti į visumą. Ir jie atrado. Ir tai padeda. Kuksando ir yra į vienį sujungtos visos šios stichijos: ir judesys, ir kvėpavimas, ir dėmesio koncentravimas, remiantis pamatine tiesa, kad žmogus yra vienis.

Vakaruose žmogus yra išdalintas ir jo pradai lavinami atskirai. Fizinį kūną laviname geležinių prietaisų salėje, turiu omeny sporto klubus, dėl dvasios reikalų einame pas kunigą, protą laviname Mažvydo bibliotekoje. Kuksando sistema viską lavina vienu metu ir atskleidžia visą žmogaus potencialą.

Rytuose nėra įprasta kelti tikslą kaip pas mus. Kad, pavyzdžiui, iki Kalėdų turiu išmokti padaryti lotosą, iki Užgavėnių atsistoti ant galvos. Ne, tikslai tik dar daugiau streso įvarys. Čia tu tiesiog darai, kiek išeina, o po kurio laiko atsiranda malonumas, nes tu geriau jautiesi, tai atsiranda kaip koks šalutinis poveikis.

Jūs dar klausėte apie laimę. Kai tu išsitiesi, jei neskauda, tai jau yra laimė. Bet pastebėta, kad kai žmogus daro kažkokį monotonišką veiksmą ilgesnį laiką, pavyzdžiui, monotoniškai kramtai gumą, kažkaip tu staiga pradedi šypsotis, pakyla nuotaika.

Tiesiog tas monotoniškas veiksmas pradeda gaminti seratonino, laimės, hormoną. 80 proc. jo gaminasi pilvo apačioje, žarnyne. Praktiškai toje vietoje, kur mes laikome žmogaus centrą ir fizinį, ir energetinį centrą.

Lygiai taip pat yra su kvėpavimu. Mes mokomės labai ramaus, lėto kvėpavimo. Tada pradeda judėti diafragma. Jeigu aš kvėpuoju krūtine, o šitaip kvėpuoja turbūt 99 proc. žmonių, tai mūsų diafragma nejuda. O rytiečiai diafragmą vadina antrąja širdimi. Kai ji pradeda judėti žemyn, aukštyn ir dėmesys sukoncentruotas, staiga žmogus pasidaro toks laimingas, šypsosi. Sako jogai šypsosi, nes rūpesčių neturi. Ne, tai yra kvėpavimas, kuris pradeda gaminti tą laimės hormoną. Kai jo trūksta ir depresijos, ir migrenos gali prasidėti. Laimę galima paaiškinti medicinos terminais.

Nesistebėkime, kad Rytų išminčiai sako, kad laimės nesurasi išorėje. Tu nusipirksi savo geidžiamą „Porche“, bet pasidžiaugsi penkiolika minučių, kol kažkas pralėks greitesne mašina, ir būsi nelaimingas. Todėl, sako, kad laimę gali surasti tiktai savyje.

– Žmonės nemano, kad tai ezoterika, mistika ar kas nors panašaus?

– Daug žmonių, atėję pas mus, apsidžiaugia, kad tai, ką mes darom, galima paaiškinti mūsų vakariečių terminologija, medicinos terminais. Ir, laimei, mes turim vieną gydytoją, puikų gydytoją, kuris irgi susidomėjo kuksando ir toliau gilinasi į jį, tai Dalius Barkauskas. Jis praktiškai visus kuksando elementus, įskaitant ir meditaciją, gali paaiškinti šiuolaikinės medicinos terminais. Ir žmonėms tai patinka. Jie tada jau supranta, kad metodas yra paremtas ne tikėjimu.

Kartais sako, kad metodas veikia tik tada, jeigu tiki, bet šis metodas veikia ir tada, kai tu netiki. Žinoma, jeigu žmogus dantis sukandęs priešinsis tam, ką jis daro, tai viskas bus lėčiau, bet vis tiek veiks.

Žmonės gana greitai pamato, kad čia nėra jokio religinio atspalvio, nes nei meldžiamės, nei ką. Viskas čia yra susiję su sveikata.

– Išleidote naują knygą „Kuksando“. Kas paskatino parašyti dar vieną knygą?

– Pirmos knygos apie kuksando nebeliko, ją išpirko. Dabar pamačiau, kad susikaupė tiek, kad jau nebegaliu laikyti, noriu pasidalinti. Juolab kad aplinkui matau, kokie visi apimti streso, visi pervargę. Kuksando išmintis turi atsakymus į šitas mūsų laiko bėdas.

– Sakėte, kad galėjote 600 puslapių parašyti, bet vis dėlto apsistojote ties 200. Kaip sutalpinote ilgametę patirtį?

– Galima ir šešis šimtus, ir tūkstantį šešis šimtus, jeigu nekontroliuoji savo žodžio, savo minties. Stengiausi kompaktiškai sudėti, ką sužinojau per 20 metų. Visada išgirdęs kokią išminties kruopelytę, puldavau ją užsirašyti. Kažkas yra pasakęs, kad rašytojai pavojingi žmonės, nes jie viską stebi ir užsirašo. Knygą surašiau aisbergo principu. Žinau daug, bet surašiau tik esminius dalykus.

Kartą Žemaitijoje susitikome su rašytoju Eduardu Cinza, kuris gyveno Belgijoje. Jis tuomet man, jaunam žmogui, sakė, kad turime Sovietinėje Lietuvoje gerų rašytojų, bet jie labai tuščiažodžiauja. Aš maniau, kad jeigu tapsiu kada nors rašytoju, tai to nedarysiu.

Ir savo rašytojo karjerą pradėjau kaip teisininkas, rašydamas kontraktus. Ten bet koks laisvas žodis gali kainuoti milijoną, todėl labai išmokau vertinti žodį, kad jis turi būti tikslus. Mano knygoje nėra nieko išgalvoto. Kartą, kai rašiau apie alpinizmą, parašiau sakinį, kad valgė žmogus sulinkusia šakute ir paranojiškai bandžiau prisiminti, ar tikrai ta šakutė buvo sulinkusi.

Rašant apie kuksando man dar svarbiau tikslumas, nes prarasti milijoną ne taip baisu, kaip neteisingu keliu nuvesti žmogų.

– Sugrįžkime dar prie laimės. Pagalvojau, kad vakariečiai laimės siekia visur siekdami pilnatvės, o rytiečių praktikos, kaip ir, pavyzdžiui, meditacija, veda į tuštumą, regis, jų siekiamybė yra tuštuma.

– Tas tikrai yra. Kai kasmet po tris kartus būdavau Himalajuose su įvairiomis ekspedicijomis arba vienas, kai grįždavau, man kai kurie žmonės sakydavo, kad turbūt grįžau labai pasikrovęs. Aš sakydavau, kad ne, ten žmonės kaip tik išsivalo. Tai visai kitas požiūris, kurio jie nesupranta, kaip čia taip.

Ir iš tikrųjų ta tuštuma yra viena pamatinių dao mokslo postulatų. Bet čia vėlgi mūsų tas materialistinis mąstymas sugadino visa tai. Sovietmečiu įsitvirtino, kad tai nihilistinis požiūris. O Rytuose tuštuma yra kūrybiška. Tuštumoje kažkas gimsta, kūdikis užgimsta tuštumoje.

Arba paimkime varpą. Mūsų varpas turi viduje tą zvambalą. Tad tuštuma jau nebėra tuštuma. Rytų varpas šventyklose yra visiškai tuščias, absoliučiai tuščias. Absoliuti tuštuma. Garsas išgaunamas iš išorės. Tada viduje gimsta ypač švarus garsas.

Yra dalykų, kurių net išversti neišeina, dalykų, kurie mums nesuprantami ir reikia atsiverti, neiti su savo nuostatomis.

– Kaip kuksando atrodo kasdienybėje? Kiek laiko užima jį atlikti, ar tai tiesiog tampa taip įprasta, kad praktikuoji jį visada?

– Žmogus, kuris praktikuoja ilgesnį laiką, jis atsikelia žvalus ir jis išsyk ir iškart gali pradėti dieną. Būna ryte koks nors netikėtas kvietimas, tuomet žmonės mėgsta prasitampyti, kavutės išgerti. Žmogui, kuris praktikuoja kuksando, to nereikia, nes jis nubunda žvalus, jis pailsi miegodamas, nes kvėpuoja kaip kūdikis ir kaupia energiją, todėl prabunda be skausmo ir žvalus.

Bet jeigu negavai kažkokio pavojaus kvietimo, tai prabudęs tu šiek tiek pakvėpuoji, padarai vieną kitą pratimą. O pačią praktiką gali atlikti, kada tau patogu. Vieni labiau mėgsta ryte. Man geriau vakare. Gali dieną, gali eilėje stovėdamas užsiimti kvėpavimo pratimais. Tik vairuojant geriau nereikia, nes dėmesį tuomet reikia koncentruoti į kelią.

Jeigu nori padaryti visą praktiką, tam reikia iki pusantros valandos. Visi sako kaip sutrumpinti, todėl Toma buvo parengusi sutrumpintą programą, bet tie, kas kurį laiką darė tą sutrumpintą programą, atėjo, klausdami, kaip prailginti, nes kažko trūksta.

Atsipalaidavimo pratimai trunka apie 20 min. Kvėpavimo meditacija apie 40 min. Pabaigos pratimai ir susidaro apie valanda dvidešimt, pusantros valandos. Žmonės sako, kad negali skirti daugiau nei 15 minučių, nes po darbo ir sporto būna išsekę. Kai žmogus užsiima šita praktika, jis tampa žvalus. Po jos vakare gali dar 3–4 val. pabaigti savo kažkokius reikalus, su šeima bendrauti, nes ta pusantros valandos praktika virsta 3–4 darbingomis valandomis.

– Atrodo, kad turite kritišką požiūrį į sportą?

– Ne, neturiu kritiško požiūrio. Mėgstu save išbandyti, ir alpinizmu užsiėmiau. Bet kai paklausiau vieno gydytojo, ką jis apie maratoną galvoja sveikatos požiūriu, tai jis manęs paklausė, ar buvau per maratono bėgimus prie finišo, nes ten viskas atrodo kaip karo lauko ligoninė.

Sportas suteikia adrenalino. Bet sportas yra stresas. Patiri stresą darbe, tada patiri stresą sportuodamas. Tavo raumenys patiria stresą. Mes sumaišome dalykus. Sako, kad gerai jaučiasi, galva prasivalė, bet iš tikrųjų tai tik dar vienas stresas ir nuovargis, bet gauni adrenalino, todėl atrodo, kad atsigauni.

Aš nenoriu apie sportą sakyti savo nuomonės, nes pats sportavau. Laimei, aš iš visų savo sportų išėjau be traumų. Bet, pavyzdžiui, ir koks tenisas, ten dažniausiai judesys tik į vieną pusę. Kuksando mes, jei darome judesį į vieną pusę, padarome ir į kitą, nes turi būti balansas.

Kalnuose prieš tūkstančius metų žmonės ieškojo sveiko ir laimingo gyvenimo, jie bandė viską. Jeigu tam būtų padėjęs, pavyzdžiui, boksas, jie būtų tą mums rekomendavę, bet jie parekomendavo kitus dalykus.

Kartais sportas yra priklausomybė nuo adrenalino ir tai tokia didelė ambicija, kad žmogus negali sustoti. Kuksando metodo esmė yra tausojimas. Judesys suderintas su kvėpavimu, suderintas su dėmesio koncentracija.

Jeigu nemokėsi atkurti savo energijos, tai virs chronišku nuovargiu arba ligomis. Atkurti energiją padeda ne sportas, o kvėpavimo meditacija.

– Knygoje buvo sakinys apie tai, kad kuksando žmogus yra jautrus grožiui. Galbūt ne visai tiksliai pasakiau, bet mintis tokia. Ar kuksando žmogų padaro jautresnį grožiui, pakeičia mąstymą?

– Kaip jau sakiau, kuksando atskleidžia visą tavo potencialą. Tu daraisi pastabus. Kažkuria prasme daraisi pranašu. Tokios situacijos, kaip kad ieško žmona raktų, pyksta, kad tu sėdi ir neieškai, o tu nueini ir surandi tuos raktus žmonos lietpalčio kišenėje.

Tu atrandi harmoniją savo viduje, savo minčių ir jausmų harmoniją, harmoniją su kūnu. Juk daug žmonių sako, kad aš nebejaučiu savo kūno, aš nesusikalbu su kūnu. Tai didelė problema. Šita praktika tau padeda pajusti tą harmoniją ir tada tu esi laimingas, ir pradedi matyti grožį aplinkui.

Visas interviu su Algirdu Kumža publikuotas portale alfa.lt

„Kuksando išmintis buvo kaupta tūkstančius metų, bet pas mus dar mažai žinoma. Ji unikali, nes atėjo iki mūsų dienų nesugadinta“,– apie naują savo knygą „Kuksando. Nuo Korėjos kalnų“ pasakoja Algirdas KUmža, Nepriklausomybės Akto signataras, keliautojas, rašytojas, diplomatas.

– Apie ką naujausioji jūsų knyga „Kuksando. Nuo Korėjos kalnų“?

– Ši knyga yra apie tradicinį korėjiečių sveikatos mokymą kuksando, kuriuo užsiimu beveik dvidešimt metų. Pateikiu daug rimtos informacijos, bet viską pasakoju lengvo romano stiliumi. Noriu, kad skaitytojas keliautų kartu su manimi – aprašau Korėjos kalnų grožį, kalbinu sutiktus gydytojus, filosofus, dzen vienuolius. Knygą kartu su manimi kūrė puiki dailininkė Sigutė Chlebinskaitė. Mūsų tikslas buvo, kad skaitytojas paėmęs knygą pasijustų gavęs gražią dovaną.

Knygoje pasakoju tik tai, ką pats patyriau. Viskas prasidėjo nuo neramių kojų sindromo, kurį įveikiau kuksando praktikos pagalba. Knygoje aprašau keletą unikalių sėkmės istorijų, kurias pats mačiau. Pavyzdžiui, kaunietės Aldonos istorija, kuri dešimt metų sėdėjo vežimėlyje, bet pradėjusi kuksando pratybas pakilo ir šiandieną jau vaikšto. Skamba neįtikėtinai, bet visa tai atsitiko mūsų akyse.

Pakviesiu užsukti į korėjietiškos medicinos sasang kliniką, joje išgirsime daug vertingų patarimų. Kai pirmą kartą pats ten apsilankiau, jaučiausi lyg neištirtoje planetoje, kur nuolatos vyksta stebuklai. Neaplenkiu kai kurių siužetų, pavyzdžiui, pažinties su kuksando meistru Jin Moku, įvykusios Himalajų kalnų papėdėje. Praėjus lygiai dvidešimčiai metų viskas ir man pačiam atrodo kitaip. Anksčiau pasakodavau apie sunkaus žygio kuriozus, o dabar suku nostalgišką kalėdinį filmą: Tibetas, šventasis Kailaso kalnas, nuo pražūties išgelbėtas japonų piligrimas ir paslaptingas korėjietis, tikinantis, kad Himalajuose mus suvedė pats Dangus. Knygoje su mumis kalbasi Korėjos gydytojai, garsūs mokslininkai, kuksando meistrai ir dzeno vienuoliai.

Viską sulydžiau į savotišką postmodernistinį romaną, kuriame nėra nieko išgalvoto.

– Kam skirta ši knyga?

– Rašydamas pirmiausiai galvojau apie žmones, kurie jau yra susipažinę su kuksando – tokių Lietuvoje jau yra keli tūkstančiai. Be abejo, knygoje naudingų žinių ras visi, kas domisi Rytų išmintimi ir sveikatos praktikomis, kiekvienas, kas rūpinasi savo gera savijauta ir sveikata.

– Apie šiuos dalykus šiandieną jau daug prirašyta. Ar įmanoma pasakyti kažką naujo?

– Kuksando išmintis buvo kaupta tūkstančius metų, bet pas mus dar mažai žinoma. Ji unikali, nes atėjo iki mūsų dienų nesugadinta. Kai kurios žinios apie kvėpavimą ir judesį iš tikro yra negirdėtas, bet labai svarbios. – Ką turite galvoje sakydamas, kad kuksando atėjo nesugadintas? – Daug senosios išminties buvo prarasta. Kuksando mokymas unikalus, nes jis buvo perduodamas iš kartos į kartą iš lūpų į lūpas. Itin vertinga yra kuksando akupresūros mokykla. Net kovos menų elementų mes mokomės.

– Kas paskatino rašyti naują knygą?

– Žmonės nuolat klausia, ar nerašau kažko naujo. Žinoma, rašau – iš kiekvienos kelionės po P. Korėją parsivežu įdomių užrašų. O į Seulą skrendu du tris kartus kasmet. Tokia yra pirmoji priežastis, bet ne vienintelė. Senuoju Korėjos sveikatos mokymu Kuksando domiuosi beveik dvidešimt metų. Pasiekiau juodojo diržo kvalifikaciją, sužinojau daug rytietiškų sveikatos paslapčių. Pristatau Lietuvoje beveik nežinomą korėjietišką mediciną, vadinamą sasang. Naujoje knygoje aš dalinuosi tomis paslaptimis – ten ne tik įtraukiančios istorijos, bet ir daug praktinių patarimų. – Norite pasakyti, kad knygos rašymas buvo jūsų misija? – Nežinau, ar misija, bet skaitytojas knygoje ras daug patarimų, kurie padės įveikti negalavimus, stresą ir nerimą, sugrąžins žvalią nuotaiką. Rašymas man pačiam padėjo sutelkti daug metų kauptas žinias apie kvėpavimą, judesį, meditaciją, akupresūrą.

Algirdas Kumža „Kuksando. Nuo Korėjos kalnų“.

Redaktorė Daina Žemaitytė, kalbos redaktorė Dalia Bliumienė, dailininkė Sigutė Chlebinskaitė.

Nacionalinis kuksando centras, 2024 m.

Teisininkas, aktorius, signataras, verslininkas, prezidento Valdo Adamkaus komandos narys, ambasadorius Ukrainoje, pirmasis Kuksando, fundamentalaus sveikatos mokslo, kilusio prieš daugiau nei dešimt tūkstančių metų Pietų Korėjoje, meistras Lietuvoje, alpinistas, penkių knygų autorius. Galėčiau tęsti ir tęsti neatsikvėpdamas. Taip, visa tai telpa į vieną žmogų – nuo pirmapradės vaikystės giliame kaime, kuri prasidėjo prieš 67 metus iki neseniai išleistos naujos knygos.

Klausydamasis Algirdo Kumžos jaučiausi lyg Joninių naktį sėdėdamas prie laužo ir klausydamas istorijų, kurios priverčia sulaikyti kvėpavimą, atima žadą, aplink viskas ištirpsta, o užsimerkus mintimis be didelių pastangų nukeliauji į skirtingus laikotarpius, skirtingas pasaulio vietas, savo paties prisiminimus, kurie buvo kažkur pasislėpę. To priežastis aiški – Algirdo gyvenimo linija, gal tiksliau daugiasluoksniškumas, pats kalba už save. Esu labai, labai laimingas ir dėkingas visatai, kad šiuo ypač didelę vertę turinčiu pokalbiu galiu pasidalinti su tavimi.

Beatos Nicholson laidą GERO GYVENIMO RECEPTAI per LRT žiūrėkite čia: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000337958/120-kg-sverusi-gydytoja-pataria-svarbiausia-pradeti-judeti-mane-isgelbejo-ejimas

2024-02-17 15:30 / šaltinis: tv3.lt / aut. Karolina Gudauskaitė

Miegas yra labai svarbus žmogaus gyvenime. Nuo to, kaip miegojome naktį priklauso ir visa tolimesnė mūsų diena, tačiau nemiga kamuoja daugelį žmonių, dėl kurios vėliau atsiranda įvairių sveikatos problemų. Tačiau nereikėtų kankintis, jei naktimis būna sunku užmigti, nes nemigą galima išsigydyti įvairiais pratimais.

Kuksando meistrė Toma Kumžienė papasakojo, kas yra kuksando, kaip tai gali išgydyti nemigą ir netgi nerimą bei kokie yra ilgalaikiai nemigos padariniai žmogaus sveikatai. Pagrindinė nemigos priežastis – mintys. Miegas yra būtinas žmogaus organizmui. Jei žmogus ilgą laiką naktimis neišsimiega – prasideda chroniškas nuovargis, silpsta imunitetas, užpuola ligos. O toliau – žlunga karjera, šlubuoja šeimos santykiai…

„Vis daugiau žmonių ateina pas mus dėl nemigos. Daugelis šiandien sunkiai užmiega, dažnai prabunda naktį, ryte atsikelia neišsimiegoję. Tai vis dažnėjanti problema tarp įvairaus amžiaus žmonių.

Kuksando sako, kad pagrindinė nemigos priežastis – galvoje nuolat besisukančios mintys. Jos įkyrios, jų daug ir jos nuolat zuja galvoje. Paskui mintis pakyla ir energija, kvėpavimas. Įsitempia kūnas, apima nerimas, prasideda įvairūs skausmai.  Kuksando pagalba galima išsigydyti kamuojančią nemigą. Tai yra sveikatos mokymas, kuris yra kilęs iš Pietų Korėjos. Jis atkuria mūsų energiją ir žvalią savijautą, padeda įveikti stresą, nuovargį, nemigą, sustiprina imunitetą”.

Visą straipsnį galite rasti: https://www.tv3.lt/naujiena/gyvenimas/pries-nakti-atlikite-1-veiksma-uzmigsite-zaibiskai-n1284307

LRT radijo laidos „Pažinimai” su kuksando meistre Toma Kumžiene klausykite čia: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000231819/pazinimai-kuksando-meistre-toma-kumziene-teko-mokytis-kvepuoti-is-naujo

Dar neseniai Toma Kumžienė su vyru Algirdu Kumža nusileidusi iš povestuvinės kelionės po Himalajų kalnus sužinojo, kad jos vyras paskirtas ambasadoriumi Ukrainoje. Šita šalis giliai įsirašė į jos širdį.

Šiandien Toma yra kuksando meistrė, mokanti žmones tūkstantmečio korėjiečių meditacijos, kovos menų, kūno lavinimo, kvėpavimo meno, o akupresūros dėka padedanti įveikti kūno skausmus ir nerimą. Apie ambasadorystės patirtį, kelią iki kuksando ir ramybę neramiais laikais – laidoje.

Ved. Viktorija Urbonaitė

„Esu turėjusi keletą pratybų su regėjimo negalią turinčiais žmonėmis. Atsisėdau ant kilimėlio ir kaip visada – šneku ir rodau. Ir po kelių minučių suprantu, kad rodau visiškai be reikalo, – pirmąsias patirtis su neregiais prisimena kuksando meistrė Toma Kumžienė. – Nepaisant to, kad aš daug metų pradirbusi ir žiniasklaidos, ir komunikacijos srity, tik tada suvokiau, koks svarbus yra žodis. Kiek daug reiškia pauzė (arba kaip tik – jos nebuvimas), o kur dar visi jaustukai… Man tai buvo didžiulė pamoka. Tobulėjau su kiekvienu tokiu individualiu užsiėmimu. Ši patirtis man padėjo pasiruošti ir įrašyti knygos įvadą. Supratau, kad turiu papasakoti kiekvieną menkiausią detalę. Jei šita praktika pasieks žmones, kurių ji neturėjo galimybės pasiekti, manau, kad čia bus turbūt didžiausias laimėjimas.“

(…)

Dėl specifinių praktikų, akupresūros (kai yra spaudžiami tam tikri taškai kūne), kvėpavimo ypatumų pirmąsias treniruotes kuksando meistrai visiems pradedantiesiems rekomenduoja atlikti kartu su mokytoju. „Norėtųsi, kad regėjimo negalią turintys žmonės būtų pilnateisiai kuksando bendruomenės žmonės. Kad nebūtų jokios atskirties. Nes jie gali puikiausiai daryti tą, ką ir regintys žmonės daro“, – drąsina meistras Algirdas Kumža.

(…)

„Aš noriu, kad neregiai mažiau varžytųsi, labiau judėtų, labiau domėtųsi, kad nebūtų taip užsisėdėję. Aš nežinau kodėl, bet noriu dalintis tuo, kas yra gera, įdomu, – atskleidžia Sigitas. – Gyvenime niekas nevyksta nuo antro karto. Viskas nuo pirmo karto daroma. Tereikia išdrįsti pabandyti – blogiau tikrai nebus!“

Visą Sigito ir kuksando istoriją perskaityti galite čia: https://www.lrt.lt/naujienos/gyvenimas/13/1764126/tamsoje-daugiau-nei-10-metu-gyvenantis-sigitas-prarades-regejima-pradejau-megautis-gyvenimu

Regos sutrikimai netrukdo sportuoti

Apie tai, kad regos sutrikimai netrukdo sportuoti, labai gerai žino Lietuvos aklųjų bibliotekos (LAB) komanda, jau daugelį metų ranka rankon dirbanti su regos negalią turinčių skaitytojų bendruomene. Tuo įsitikino ir prie projekto komandos prisijungę sporto profesionalai.

„Regėjimo sutrikimai netrukdo praktikuoti kuksando. Greičiau atvirkščiai – praturtina nereginčio ar prastai matančio žmogaus gyvenimą, padeda nusiraminti, sustiprina sveikatą. Atslūgsta įtampa, stresas, nervingumas, – sako viena iš Nacionalinio kuksando centro įkūrėjų ir vadovų, kuksando mokytoja Toma Kumžienė. – Šitą labai gerai pajutau pakviesta į LAB projektą: įgarsinau įvadą į kuksando, jau vedžiau keletą užsiėmimų regėjimo negalią turintiems žmonėms. Kartu planuojame ir daugiau pratybų bei seminarų.“

Jei pažįstate neregį ar silpnaregį, svajojantį sportuoti, bet nedrįstantį eiti į sporto klubą – patarkite jam užsukti į Lietuvos aklųjų biblioteką Vilniuje ar jos padalinius Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose bei Klaipėdoje. Sporto rėmimo fondo finansuojamo projekto „Sveikatingumo programų pritaikymas regos negalią turintiems vartotojams“ renginiai prasidės jau balandžio mėnesį, o juos ves iškilūs sporto profesionalai.

Visos sporto programos bus patalpintos tikslinei auditorijai skirtoje virtualioje bibliotekoje ELVIS (elvislab.lt) ir išliks prieinamos neregiams bei silpnaregiams ir pasibaigus projektui.

Septynios sporto programos neregiams, ir visos – bibliotekoje 

Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB), besirūpinanti visais, kuriems sunku skaityti įprastai, atkreipė dėmesį į sporto leidinių prieinamumą neregiams. Pateikę paraišką Sporto rėmimo fondui ir gavę finansavimą, šiuo metu bibliotekininkai įgyvendina projektą „Sveikatingumo programų pritaikymas regos negalią turintiems vartotojams“ ir jau balandžio mėnesį pakvies savo skaitytojus į pirmąsias treniruotes! 

Leidinių apie sportą poreikį LAB komandai suformulavo patys neregintys skaitytojai, kuriems dažnai sunku nuvykti į sporto klubą ar savarankiškai sportuoti namuose. Nors virtualioje bibliotekoje ELVIS, skirtoje visiems, negalintiems skaityti įprastai, saugoma daugiau nei 14 tūkstančių prieinamo formato leidinių (dauguma jų – garsiniai), tarp jų knygų apie sportą iki šiol nebuvo. 

Sporto leidinių prieinamumo užtikrinimas – rimta užduotis

„Padaryti, kad leidinys apie sportą būtų išties prieinamas regos negalią turinčiam skaitytojui, vien įgarsinimo dažnai nepakanka, – sako projekto vadovas, LAB Leidybinės veiklos vyriausiasis kuratorius Audrius Meška. – Leidiniai apie sportą paprastai iliustruojami nuotraukomis, schemomis, vaizduojančiomis tinkamus pratimų atlikimo būdus. Kad iliustracija taptų „matoma“ neregiui, ji turi būti detaliai ir tiksliai aprašyta – tai vadinama garsiniu vaizdavimu. Todėl septyniems leidiniams apie sportą pritaikyti pasirinkome moderniausią formatą EPUB3.“ 

EPUB3 – tai kokybės standartu pripažįstamas formatas, kuriame sinchronizuojama informacija, pateikta garsu ir vaizdu, yra funkcionalumų, leidžiančių susirasti ir pažymėti reikiamą leidinio vietą, pasirinkti kontrastą tarp teksto ir fono, didinti tekstą, perteikti paveikslėlius garsiniu vaizdavimu.

Dėl sporto iliustracijų specifikos garsinis vaizdavimas kuriamas ekspertams surėmus pečius: VU Kauno fakulteto Audiovizualinio vertimo programos specialistai dirba kartu su treneriais, kad net savarankiškai sportuodamas neregys ar silpnaregis galėtų tinkamai atlikti pratimus. 

Sporto programų spektras – kiekvieno skoniui

Tarp leidinių, kurie, įgyvendinant Sporto rėmimo fondo finansuojamą projektą, bus pritaikyti regos negalią turintiems žmonėms, yra ne tik visiems žinomi ir labai efektyvūs „5 Tibeto pratimai“ ar išsamus pilateso pradžiamokslis, bet ir Sivanandos jogos vedantos centro išleista „Joga. Nauja knyga: išsamus jogos vadovas visiems“, Matthieu Ricardo „Meditacijos menas“, Eglės Afanasjevos „Kalanetika“ ir kt.

Dėl negalios mažiau judantys neregiai ar vyresnio amžiaus skaitytojai ypatingai laukia Jono Girskio leidinio „Viskas apie stuburo gydymą“, o besidomintys rytų praktikomis tikrai nepraleis monumentalaus Jin Mok veikalo „Kuksando“. 

Sporto leidiniai bus pristatyti septyniuose renginiuose, kurie vyks ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose bei Klaipėdoje. Renginių metu neregiai galės praktiškai išbandyti visas programas ir pasirinkti tinkamiausią. Bandomąsias treniruotes ves atitinkamų sričių profesionalai – projekto dalyviai ypatingai džiaugiasi, kad prie komandos prisijungia kuksando meistrai Algirdas ir Toma Kumžos, meditacijos mokytojas Rytis Juozapavičius, Stuburo gydymo centro vadovė, konsultuojanti kineziterapeutė Greta Girskė, charizmatiškoji kalanetikos trenerė Jurgita Valkiūnienė, „Downtown Yoga“ studijos įkūrėja Aistė Burnytė ir kiti. 

Apie projektą

Projektas „Sveikatingumo programų pritaikymas regos negalią turintiems vartotojams“ (SRF-KT-2021-1-0134), kurį įgyvendina Lietuvos aklųjų biblioteka, bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas, lėšomis.

Projekto įgyvendinimo pradžia – 2021-06-01, projekto įgyvendinimo pabaiga – 2022-09-01.

Projekto tikslas – regos negalią turintiesiems visapusiškai pritaikyti 7 sveikatingumo programas ir užtikrinti jų sklaidą. 

LRT radijo laida „Sindromas”. Laidoje kuksando meistras Algirdas Kumža kalba apie jo gyvenimą su neramių kojų sindromu ir kaip jam pavyko išsigydyti migruojančius skausmus.

Laidą klausyti galite čia: radijo laidos įrašas 

Algirdo pasakojimas prasideda penkioliktą laidos minutę.

Kartais kelionėje sutiktas žmogus gali būti lemtingas. Keliaudami Toma ir
Algirdas Kumžos sužinojo apie kuksando – tai sistema, jungianti kvėpavimą,
judesį, meditaciją, akupresūrą.
Dabar kuksando yra jų gyvenimo dalis auginant vaikus ir rūpinantis sveikata.
Šeimoje auga dvi dukros – 13 metų Marija ir 11 metų Sofija.
Toma, papasakokite apie tą daug ką gyvenime pakeitusią kelionę į Tibetą.
Tai buvo mūsų su vyru povestuvinė kelionė – norėjome įkopti į šventąjį Kailašo
kalną. Pavienių keliautojų į Tibetą neįleido, todėl Nepalo sostinėje Katmandu
subūrėme aštuonių skirtingų tautybių žmonių grupelę. Kartu su mumis keliavo
korėjietis, su kuriuo per dvi savaites susipažinome artimiau, sužinojome, kad jis
yra senovinio kuksando mokymo meistras Jin Mokas. Vėliau pamatėme, kad jis
yra labai garsus žmogus Pietų Korėjoje, legendinio kuksando mokytojo Čiong
Sano sūnus. Kuksando jis praktikuoja nuo pat vaikystės. Pirmi jo vaikystės
prisiminimai yra kaip sėdi tėčiui ant kelių, o tas gieda kuksando mantrą.

Visą tekstą skaitykite e-žurnale „Mamos žurnalas”: https://mamoszurnalas.lt/paslaptingasis-kuksando/

Tekstas publikuotas 15min.lt: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/sveikata/karantino-nualintiems-korejieciu-kuno-lavinimo-kvepavimo-ir-meditacijos-pratimai-pateikia-kuksando-meistras-a-kumza-1028-1482522

Pandemijai daugelį ilgiems mėnesiams uždarius namie – dėl nuotolinio darbo ir mokslo, judėjimo ribojimų, menkų galimybių keliauti, – kenčiame ir fiziškai, ir psichologiškai. Atsikratyti įtampos dėl tokio gyvenimo ir nerimo dėl savo sveikatos bei ateities daugelis bando įprastais būdais – pokalbiais, muzika, filmais, knygomis ar mankšta. Šie būdai malonūs, bet trumpalaikiai. Tradicinio korėjiečių mokymo kuksando meistras Algirdas Kumža tvirtina, kad kūnas yra nedaloma visuma, minčių ramumas neatsiejamas nuo stipraus kūno, todėl reikia rūpintis ir vienu, ir kitu.

Korėjiečių tūkstantmetės kūno lavinimo, kvėpavimo, meditacijos ir kovos menų sistemos meistras, populiarių knygų autorius, signataras ir buvęs ambasadorius Ukrainoje A.Kumža pasakoja, kaip padėti sėslaus gyvenimo nuvargintam kūnui, įtampos įaudrintai dvasiai ir net sureguliuoti per karantiną padidėjusį svorį.

Greita pagalba staiga susinervinus

Daugelis dėl karantino jaučia didžiulę įtampą. Norisi kur nors keliauti, susitikti su draugais, švęsti, kai kas pavargęs nuo darbo ir vaikų mokslų, kai kas – tiesiog nuo darbo ne tam pritaikytoje aplinkoje. Pasak A.Kumžos, tokioje situacijoje gali padėti senoji korėjiečių praktika kuksando – „įvairiapusė, gerai apgalvota ir darni sistema, kuri išmoko teisingai judėti, kvėpuoti, sutelkti mintis, kurioje rasime visko, ko reikia žmogaus sveikatai“. Ši sistema esą laiptelis po laiptelio atskleidžia žmogaus kūno ir dvasios gebėjimus. Meditacija, kurią psichoanalizės pradininkas Carlas Gustavas Jungas vadino proto higiena, padeda įveikti įtampą.

A.Kumžai kuksando padėjo atsikratyti kankinančio negalavimo – neramių kojų sindromo. Užsidarius namie jau ne vieną ir ne du mėnesius, anot pašnekovo, kenčia ir nugara (ypač tiems, kurie dirba iš namų prie kompiuterių), ir galva. „Įtampa daro žalą ir fiziniam kūnui, ir psichologinei būklei. Kuksando žiūri į žmogų kaip nedalomą gamtos kūrinį ir siūlo holistinį kelią – nuraminti mintis bei emocijas ir kartu stiprinti kūną. Pratybų metu mes atliekame pratimus, kurie išlavina visą kūną nuo kojos nykščio iki kaklo slankstelių. Ypač sustiprėja gilieji stuburo raumenys. Išmokę teisingai kvėpuoti, nusiraminame, grįžta gyvenimo džiaugsmas, traukiasi įvairūs skausmai.

Pratimus atliekame ne užsidėję ausines su linksma muzika – darome juos susikaupę, klausydamiesi savęs. Paprastas pavyzdys: rytinis kavos puodelis, kurį išgeriate arba išsiblaškęs, arba dar nepaniręs į kasdienį chaosą, mėgaujatės aromatu, jaučiate malonų skonį, su dėkingumu galvojate apie saulės spindulius, kuriuose prinoko kavos pupelė. Toks kavos puodelis jums sukurs gerą nuotaiką visai dienai. Lygiai taip pat klausydamiesi savęs mes darome ir pratimus.“ Bet ką daryti žmogui, kad atsigautų ir dvasia, ir kūnas? Jei ilgas karantinas „trenkia per smegenis“, „greitoji pagalba“ lyg ir aiški, – galima, viską metus, pažiūrėti gerą filmą ar paskaityti knygą, paskambinti draugui ar giminaičiui, tiesiog išsimiegoti, blogiausiu atveju – paverkti ar skambinti į psichologinės pagalbos liniją.

Su nugara prasčiau – sporto klubai uždaryti, sporto lauke galimybės irgi ribotos, kaip tinkamai sportuoti savarankiškai, ne kiekvienas žino. Ar galima viską „paremontuoti“ namų sąlygomis? A.Kumžos žodžiais, tai įmanoma, bet kuksando siūlo ne trumpalaikį „remontą“ – tai yra praktika, iš esmės pakeičianti žmogaus savijautą: kūnas pasidaro stiprus ir lankstus, o mintys ir emocijos nurimsta. „Geras filmas, sportas, rami muzika yra puiku, bet trumpam, – teigė pašnekovas. – Jei bandysite neramias mintis kontroliuoti, jos ims jus valdyti. Jei žmogui sako: „nerėk!“, jis rėkia dar garsiau.

Rytų žmonės mėgsta sakyti, kad protas turi būti tavo tarnas, o ne šeimininkas. Jis kurs tau problemas, neigiamas emocijas, jis sugalvos pyktį ir kerštą. Toks yra beždžionių protas – mintys galvoje šokinėja ir kuria vis naujas problemas.“ Tiesa, kartais reikia greitų sprendimų ir susikaupti meditacijai pritrūksta galimybių. Tokiems atvejams – staigiai susinervinus, užplūdus pykčiui – kuksando meistras pasiūlė paprastą, jokių specialių žinių, sudėtingo pasiruošimo ar įrangos nereikalaujantį pratimą. Norint nusiraminti, reikia paspausti viršugalvio vietą, vadinamą „šimto susitikimų” tašku. Jis randamas brėžiant vieną menamą liniją nuo ausies iki ausies, o kitą – nuo nosies. Šis taškas yra ten, kur linijos viršugalvyje susikerta. „Spauskime nykščio pagalvėle sulaikę kvėpavimą. Viršuje susikaupusi įtampa ima leistis žemyn, mažėja kraujo spaudimas. Spausti reikia du–tris kartus po 1–3 sek. Šis taškas man yra daug kartų padėjęs sunkiose alpinizmo ekspedicijose. Tokių patarimų kuksando turi daug“, – tvirtino A.Kumža.

Badauti nepataria

Vienas iš karantino šalutinių efektų – daugiau valgant ir / ar mažiau judant priaugti kilogramai. Socialiniuose tinkluose galima matyti žmones skundžiantis papildomu kilogramu ar dviem, vienas atvirai pasiskundė visais aštuoniais.

Kuksando nėra daug energingo ir intensyvaus judėjimo, bet gal ši praktika vis tiek gali padėti ir tokioje situacijose? Jei ne numesti tuos nepageidaujamus kilogramus, gal bent susitvarkyti mitybą, suvaldyti skrandžio norus? „Rytų medicinos gydytojai tokiais atvejais išsyk sako: duokite skrandžiui bent dvylika valandų pailsėti. Jei septintą ryto pusryčiaujate, po septintos vakaro nebevalgykite. Rezultatą žmonės pajunta greitai. Ypač jei paklauso dar vieno balso, sakančio, kad mes valgome per daug. Daug garsių mitybos specialistų sako, kad Europos žmonės turėtų valgyti vidutiniškai trečdaliu mažiau! Badavimas? Mano mokytojas korėjietis Jin Mokas jo liepia vengti, nes badaujantis žmogus praranda daug energijos. Toliau eitų patarimai, kuriuos žinome, bet dažniausiai nevykdome: reikia judėti, gerai išsimiegoti, nuraminti protą ir emocijas. „Judėti“ reiškia, kad neužtenka tris minutes pasirąžyti balkone, reikėtų vaikščioti visą valandą penkias–šešias dienas per savaitę.

Svarbu teisingai kvėpuoti: ramiai, giliai ir tik per nosį. Dažniausiai darome priešingai – eidami plepame arba į ausis įsikišame ausines su muzika. Tada jau nebejaučiame kvėpavimo ir savo širdies dūžių. Rytuose toks kvėpavimas vadinamas tuščiu kvėpavimu.“ Kuksando tiesiogiai neskirtas padėti dailinti kūno linijas, bet jis padeda atgauti natūralų sveiką svorį. „Šiandien, matyt, tai daugeliui reikštų numesti bent keletą kilogramų. Ši praktika pagerina cirkuliaciją, medžiagų apykaitą ir atrodo, kad tie kilogramai dingsta savaime“, – tikino pašnekovas. Užsisėdėjus namie, kai ne vieno judėjimas apsiriboja kelione nuo darbo stalo iki virtuvės, o vakare – iki sofos, šiek tiek fizinio aktyvumo tikriausiai norėtųsi net tiems, kurie įprastu metu visai nesportuoja. „Kuksando atsipalaidavimo pratimų programa, kuri trunka vos 15 minučių, gali būti puiki ryto mankšta, o kai kurie pratimai tiesiog būtini per pertraukėles pakilus nuo kompiuterio. Jie tikrai padės išvengti nugaros skausmų. Ir sportuojantiems, ir nesportuojantiems patarčiau pradėti nuo kvėpavimo. Kodėl?

Šiandienos žmogus yra visiškai nutolęs nuo sveikatos standartų – jis per minutę vidutiniškai įkvepia ir iškvepia 18 kartų – triskart dažniau, negu reikėtų. Paskaitykime naujausias medicinos knygas, kurios tvirtina, jog paviršutiniškas ir dažnas kvėpavimas – tai galvos skausmai, virškinimo sutrikimai, nepastovus kraujospūdis, širdies ir sąnarių skausmai, o paskui – baimė, stresas, nerimas. Mūsų pratybos prasideda ir baigiasi kvėpavimo pamokomis.“

Nuo miego sutrikimų išvadavo rankšluostis

A.Kumžos teigimu, teisingai kvėpuoja kūdikiai: „Pažiūrėkime, kaip jie kvėpuoja gulėdami lopšyje: ramiai įkvepia per nosį ir kaip gražiai išsiplečia pilvuko apačia. Kūdikis prabunda žvalus, kupinas energijos. Kodėl? Kai kūdikis kvėpuoja pilvu, jo diafragma leidžiasi žemyn ir masažuoja vidaus organus.

Rytuose diafragma vadinama antrąja širdimi. Diafragma judina vidaus organus – jie pradeda „vaikščioti”. Diafragma atgaivina daugelį organizmo funkcijų. Kvėpavimas yra geros savijautos, harmonijos bei vidinės taikos šaltinis. Bėgant metams žmogus kvėpuoja vis labiau paviršutiniškai. Pratybose mes mokomės sugrįžti į vaikystę ir po kurio laiko prabundame žvalūs kaip kūdikiai.“ Pasitikrinti, ar kvėpavimas teisingas, nesunku. Atsigulkite ant nugaros, galima sulenkti kojas. Uždėkite vieną ranką ant krūtinės, kitą – ant pilvo. Atsipalaiduokite ir nesikiškite į kvėpavimo procesą, bet jį stebėkite. Švelniai tolygiai įkvėpkite per nosį. Kuksando pratybose kvėpuojama tik per nosį. Kvėpavimo neturite girdėti. „Kas kilojasi? Garantuoju – krūtinė, – tvirtino pašnekovas. – Jeigu bambos sritis – irgi negerai, kilnotis turi pati pilvo apačia. Kai kvėpuojame į bambą, karštis kyla aukštyn ir skauda galvą. Kuksando turi per šimtmečius patikrintą metodą, kuris padeda gana greitai išmokti diafragminio kvėpavimo.“ Pasak kuksando meistro, klaidų žmonės daro ir miegodami. Tai gali būti viena iš nemigos priežasčių. „Seule esu matęs, kaip dirba garsi gydytoja Seo Num. Į jos įsteigtą Rytų medicinos moterų kliniką Pietų Korėjoje dažnai užsukdavo nemigos iškankintos pacientės.

Gydytoja pirmiausia pasiteiraudavo apie pagalvę. Dažnai ji liepdavo senąją pagalvę atidėti į šoną, paimti paprasčiausią rankšluostį ir pabandyti, koks aukštis bus patogiausias. Dažniausiai moterys antrą kartą nebeateidavo, nebent paskambindavo padėkoti. Dažnai mūsų nugaros palinksta į priekį, nes aukšta pagalvė iškreipia kaulus. Ir, žinoma, kompiuteris… Vyresni žmonės Korėjoje miega apskritai be pagalvės, kad stuburas liktų tiesus. Jų čiužinys – labai plonas. Dažnai jie neturi tokių miegamųjų kaip mes – su impozantiškomis lovomis ir išpuoselėtais čiužiniais. Eidami miegoti jie išsitraukia ploną čiužinį iš spintos, o ryte susukę vėl paslepia. Esant rimtam sutrikimui reikia tartis su gydytoju, tačiau visada galima pabandyti kuksando.“

„Lamų slėnis” uždavė klausimą, kokios yra žmogaus galių ribos? Algirdas Kumža papasakojo, kaip alpinizmas patikrino ribas, o korėjiečių praktika Kuksando jas labai smarkiai išplėtė. 

Visą tekstą skaitykite 2021 m. pavasario Lamų slėnio numeryje.

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000139475/svelnus-tardymai-alpinistas-algirdas-kumza-bebaimis-alpinistas-turbut-yra-zuves-alpinistas

Straipsnis publikuotas LRYTAS.LT

Algirdas Kumža

Lygiai prieš penkiolika metų Tibeto kalnuose sutikau žmogų, kuris smarkiai pakeitė mano gyvenimą.

Garsus Korėjos kuksando meistras Jin Mokas, kaip ir aš su žmona Toma, kopė į Kailašo kalną, kurį Himalajų žmonės pavadino šventuoju. Kalne trise gelbėjome gyvybę prarandantį japoną Jošį, daug kalbėjomės apie senąją Rytų išmintį. Kuksando – mokymas apie žmogaus energiją ir sveikatą buvo sukurtas prieš tūkstančius metų, bet ilgą laiką buvo slaptas ir tik prieš penkiasdešimt metų kuksando atsivėrė Korėjai ir visam pasauliui. Jin Moko tėvas buvo pirmasis mokytojas, kuriam buvo patikėta atskleisti kuksando paslaptis žmonėms. Mes tik vėliau supratome, kad ant Pasaulio stogo sutikome žmogų, priklausantį legendinei dinastijai.

Prieš penkiolika metų apie kuksando Lietuvoje niekas nebuvo girdėjęs, o šiandieną kuksando centrai veikia Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir kituose Lietuvos miestuose. Nacionalinis kuksando centras rengia pratybas salėse ir internetu, leidžia knygas, o Kuksando akademija jau parengė tris dešimtis mokytojų, dirbančių Lietuvoje, Latvijoje ir Čekijoje. Pažintis ant pasaulio stogo Gerais laikais į Nepalo sostinę Katmandu suplūsdavo minios turistų ir piligrimų. Tačiau viskas pasikeitė 2000-aisiais, kai įsisiautėjo maoistų maištas ir buvo išžudyta visa karaliaus šeima. Baisūs įvykiai atbaidė Vakarų klajūnus ir piligrimus, tik patys drąsiausieji neišsižadėję Himalajų suskrido į Katmandu. Mes su Toma buvome tarp jų. Mūsų tikslas buvo Kailašo kalnas, kurį iš Nepalo galima pasiekti per savaitę, jeigu turi Kinijos vizą. Pavienių keliautojų kinai į Tibetą neleidžia, todėl skubiai teko ieškoti draugų. Apskambinę visas Katmandu turizmo agentūras radome dar šešis piligrimus, trokštančius pasiekti šventąjį kalną.

Iš pradžių šešias paras praleidome visureigiuose, o tada pėsčiomis per keletą dienų kartu su tibetiečiais apsukome ratą apie šventąjį Kailašo kalną. Mirtinų pavojų nepatyrėme, bet šaltį, nuovargį ir galvos skausmus pajutome. Duobėtais Tibeto vieškeliais kartu su mumis (tai buvo mūsų povestuvinė kelionė) kratėsi japonas su prancūzu, o kitame visureigyje įsitaisė egzotiškas piligrimas iš Naujosios Zelandijos, olandė, korėjietis ir britas. Korėjietis Jin Mokas – meditacijų, kovos menų ir Rytų medicinos mokytojas kiekvieną rytą atlikdavo kovos menų šokį – jis mums atrodė kaip magiškas baletas, kurio dekoracijos – vėjo šiaušiamos Manasarovaro ežero bangos ir snieguotos Himalajų viršūnės. Jau pirmą žygio dieną prancūzas Kristianas išsekęs ir apimtas skausmų griuvo į pakelės dulkes. Jin Mokas nė neprašytas ėmė jį masažuoti ir spaudyti visokius taškus. Prancūzas rėkė iš skausmo, bet jau po pusvalandžio, patyręs Rytų medicinos galią, stovėjo žvalus ir spyruokliuodamas nuskubėjo aukštyn į kalną. Čia pat, ant Pasaulio stogo puspenkto kilometro aukštyje prie šventojo Manasarovaro ežero, atlikome pirmąją kuksando praktiką.

Grįžę iš Tibeto į Katmandu dar tris dienas su Jin Moku klaidžiojome po hinduistų ir budistų šventyklas, o vakarus leidome korėjietiškose užeigose. Per tris paras išėjome Rytų kulinarijos ir medicinos pradžiamokslį. Anot Jin Moko, maistas yra vaistas! Stebėjomės jo neišsenkamomis žiniomis apie lapus, šaknis ir stiebus. Apie grybus ir medžių pumpurus, apie ženšenio ir lotoso šaknį. Viskas, korėjiečių akimis, valgoma ir viskas vertinga: tie valo kraują ir kepenis, anie kelia per žemą kraujo spaudimą, o dar kiti kraujospūdį mažina. Jin Mokas Nepale lankėsi pirmą kartą, aš – dešimtą. „Sirgau“ tada kalnų liga, todėl kasmet kildavau į kokį nors Himalajų kalną. Atmintinai mokėjau Katmandu žemėlapį.

Kaip tikras vadovas kreipiau nedidelę mūsų trijulę į garsiausias Katmandu vietas: didžiulę Bodnato stupą, senąjį amatų miestą Pataną, Pašupatinatą, kur Bagmatės pakrantėje dega kremavimo laužai. Žinojau visokių įdomių vietelių, kur šiaip turistas neužklys. Užsukome į sadhu – šventųjų pašiūrę ir senelių namų virtuvę, ją labiausiai mėgstu fotografuoti. Pro prakiurusį stogą čia krinta magiška šviesa. Ten, kur šviesa susilieja su židinio dūmais, suspindi stebuklingos spalvos. Tris paras truko mūsų turas – kaip sapnas ar haliucinacija. Išsiskyrėme vieni kitiems pažadėję netrukus susitikti Seule. Kelias iki juodojo diržo Praėjusiųjų metų pavasarį Londone Meistras Jin Mokas mane apjuosė juodu meistro diržu, o rudenį Pietų Korėjoje išlaikiau tarptautinio kuksando mokytojo egzaminą. Netrukus tokius egzaminus laikys ir Toma.

Kelias iki meistro laiptelio buvo ilgas. Pamenu, kaip Kailašo kalne Jin Mokas ragino mane pradėti kuksando ir žadėjo, kad po kelių mėnesių pasikeis mano žvilgsnis ir odos spalva, mąstysiu aiškiau, suvokimas taps skaidresnis, dings stresas, nemiga ir nakties demonai. Pažadėjo, kad mane užlies jaunystės eliksyras, o iš manęs reikia nedaug – kasdien praktikuoti bent pusvalandį, bet geriau valandą ar pusantros. Delsiau, bet vieną dieną mane užklupo vadinamasis neramių kojų sindromas – kojų maudulys neleisdavo užmigti iki penkių ryto. Pradėjęs praktikuoti visiškai atsikračiau negalavimų, bet pratybas tęsiau ir nuolatos skraidžiau į Korėjos kuksando centrus ir Akademiją, kurią įsteigė Jin Mokas. Jaučiausi išskirtinis asmuo, nes kuksando dar visai neseniai buvo slaptas kalnų mokymas, prieinamas tik atsidavusiems išminčiams, bebaimiams kariams ir imperatoriams. Jaučiausi patekęs į ypatingą Rytų ordiną, kurio neprilygstamas vadas yra Jin Mokas. Jis dosniai man atskleidė senojo mokymo paslaptis ir kone kasdien kalbino tapti šio mokymo ambasadoriumi Europoje.

Mane visą laiką domino Rytų paslaptys, man artimi Azijos garsai, kvapai ir spalvos, bet kuksando reikalavo smarkiai pakeisti gyvenimo ritmą ir filosofiją. Per tuos metus pajutau, kad kuksando yra vienas tobuliausių mokslų, nes atrado būdą, kaip darniai ir neatskiriant vieną nuo kito lavinti žmogaus kūną, protą ir dvasią. Praktikuodami kuksando žmonės pajunta, kaip traukiasi nuovargis, stresas, nemiga, įvairius skausmai, nurimsta protas ir emocijos, sugrįžta jaunystės energija, kūnas pasidaro lankstus ir ištvermingas. Kailašo kalnas mus tris suartino. Dabar dažnai susitinkame – kartais Pietų Korėjoje, kartais mūsų kraštuose. Atskrisdavo jis į Kijevą, kur aš dirbau ambasadoriumi. Kartą Kijeve pas jį atvedė beveik apakusį berniuką. Po valandą trukusio akupresūros seanso, berniukas atsisuko į tėvą ir pasakė: – Tėte, aš tave matau! Šiandieną jis atvedė kuksando į geografinį Europos centrą – Vilnių. Jin Moko tėvas visada taip sakė: kuksando augimo kreivė iš pradžių eis tiesiai, o paskui staigiai kils aukštyn. Ir viskas prasidės Europos vidury. Meistras Jin Mokas jau dešimtį metų lankosi Lietuvoje ir rengia seminarus bei pratybas. Pirmąsias pratybas jis surengė Kijeve diplomatams, dar tada, kai aš ten dirbau, paskui 2012 m – Pasaulio lietuvių jaunimo festivalyje, o po to jis ėmė pas mus lankytis vis dažniau, nes augo žmonių susidomėjimas. Praėjusį rudenį korėjiečiai patys pradėjo skristi į Lietuvą – mūsų surengtoje kuksando stovykloje prie Trakų praktikavo šeši kuksando meistrai iš Pietų Korėjos. Slaptasis mokymas atsiveria Jin Moko tėvas, Korėjoje vadinamas Didžiuoju mokytoju Čiongsanu, penkiolika metų mokėsi kalnuose pas iškilius kuksando meistrus. Įgytas neįkainojamas medicinos, akupresūros ir kovos menų žinias jis perdavė sūnui Jin Mokui, iš kurio ir mes dabar mokomės. Jin Mokas turi aukščiausią mokytojo titulą – bopsa.

Mokytojas Čiongsanas stebindavo žmones savo galiomis. Jis dažnai rodydavo, ko išmoko per penkiolika metų kalnuose. Neturėjo tikslo nei išgarsėti, nei praturtėti, tik norėjo kuo plačiau paskleisti žinią apie kuksando mokymą. Jis norėjo pažadinti žmones ir parodyti, kokios jų galimybės. Apie neįtikimus Čiongsano gebėjimus išlikę vaizdo įrašų. Pirmas tarptautinis pasirodymas įvyko Japonijoje, Osakoje surengtoje parodoje „Expo 1970“. Parodos lankytojai laužė duris, kur scenoje meistras vienu pirštu skaldė storas lentas ir akmenis. Peržvelgus sulėtintą vaizdo įrašą, matyti, kad akmuo trūkinėja meistrui jo dar nepalietus – akmenį skelia ne raumuo, o vidinė energija. Tūkstančius metų kuksando buvo praktikuojamas slaptai, tačiau prieš penkiasdešimt metų kalnų išminčiai sunerimo dėl pasaulio apokalipsės. Jie matė, kad žmogus, apimtas godumo ir puikybės, pats griauna savo namų pamatus.

Išminčiai suprato, kad pažeista visatos galia į tai atsakys didžiulėmis katastrofomis: neregėto masto epidemijomis, cunamiais, žemės drebėjimais ir potvyniais. Jie juto, kad mirs daug žmonių, nes žmogus nežinos, kaip įveikti nuolat mutuojančius virusus. Išminčiai žinojo atsakymą: žmonės turi stiprinti savo gyvybės energiją. Todėl jie ir atskleidė kuksando paslaptis.