Dabar ši Himalajų perėja prikaustė viso pasaulio dėmesį, nes čia po ledo ir purvo nuošliaužomis pražuvo tūkstančiai žmonių. Žuvo šimtai piligrimų, troškusių pamatyti šventąjį Kailašo kalną.
https://www.alfa.lt/gyvenimas/keliones/himalaju-pazintys-dramos-ir-kuksando/408352
Tada prieš dvidešimt metų apie nuošliaužas niekas nekalbėjo, tad mes su Toma 2005-ųjų rudenį savo vestuvinei kelionei pasirinkome Tibetą. Viliojo magiškas Kailašo kalnas, kurio viršūnė yra dievų buveinė, mirtingiesiems ten kopti neleidžiama, piligrimai aplink kalną apeina šventąjį ratą, vadinamą kora: 52 kilometrus per sniegą, ledą ir aštrius ak-menis. Aukščiausias koros taškas – 5640 metrų, tai yra beveik kilometru daugiau už aukščiausią Europos viršūnę Monblaną.
Turizmo sezonas buvo jau pasibaigęs, netrukus turėjo prasidėti pūgos ir šalčiai. Atšiauri stichija mūsų nebaidė, nes prieš metus dalyvavau sunkioje alpinizmo ekspedicijoje į aukščiausią Tibeto kalną (8027 m.). Toma irgi buvo įkopusi į Kala Pathar kalną Himalajuose (5644 m.)
Atsidūrę Nepalo sosotinėje Katmandu sužinojome, kad Kinijos valdžia pavienių turistų neįsileidžia: turi būti grupė su vietiniu gidu. Ėmėme ieškoti daugiau tokių atkaklių piligrimų, pasiryžusių brautis link Kailašo per pūgą ir šaltį. Nepale lankiausi gal dešimtą kartą, turėjau čia daug draugų, tad jų pagalba per porą dienų subūriau tarptautinę ekspediciją. Netrukus du lietuviai, britas, prancūzas, olandė, japonas, korėjietis ir keliautojas iš Naujosios Zelandijos dviem smarkiai nudėvėtais džipais pasukome link Kailašo. Mus lydėjo gidas Govinda, su kuriuo Himalajų trekais buvau nuėjęs šimtus kilometrų.
Daug dienų ir naktų Tibete praleidome su meistru Jin Moku, off road kelius įveikėme viename džipe, o Kinijos konsulas mums trims suteikė bendrą vizą – kaip šeimai.
Žygis buvo ilgas, iš pradžių vargino off road plynė, o paskui – tikri kalnų išbandymai: dienomis prie žemės lenkė kaitri saulė, naktį drebėjome nuo speigo. Rytais Himalajų fone Jin Mokas atlikdavo kovos menų pratybas – tai buvo ypatingo grožio baletas. Jin Mokas mus pervargusius po ilgo žygio tempdavo iš palapinių daryti pratimų. Tada buvo sunku, o dabar didžiuojamės, kad pirmosios kuksando pratybos įvyko prie šventojo Manasarovaro ežero 4600 m (15 100 ft) aukštyje. Į pratybas ateidavome visai išsekę, bet kuksando sugrąžindavo jėgas ir mes kildavome vis aukštyn.
Po pratybų prancūzas Žakas kraipydamas galvą klausdavo:
– Iš kur randasi toji energija? Prieš pusvalandį buvau leisgyvis, o dabar sparnai išaugo.
Jin Mokas tikino, jeigu pratimus darysime taisyklingai, išmokstame gilaus dandžiono kvėpavimo, skatiname kraujo apytaką; gerėja virškinimas, plečiasi plaučiai, stiprėja imunitetas, daromės lankstūs ir ištvermingi. Kai viską darome derindami su kvėpavimu ir sutelkę dėmesį, dirba net gilieji raumenys. Visas mūsų kūnas, kartu ir vidaus organai, pradeda veikti kaip gerai subalansuotas fenomenas. Jin Mokas sakė, kad Vakarų žmogus turi mokytis visko iš naujo: kvėpuoti, vaikščioti, valgyti, miegoti, net keltis iš lovos.
Himalajų aukštybėse sužinojome, kad ši be galo sena Korėjos psichofizinė praktika kuksando dar neseniai buvo slapta, o pirmasis mokytojas, atskleidęs kuksando paslaptis Korėjai ir pasauliui buvo Jin Moko tėvas vardu Čiongsanas.
Mūsų draugystė su Jin Moku sustiprino vienas dramatiškas įvykis. Paskutinę žygio dieną pakilome į aukščiausias koros tašką – Dolma La perėją, kurios aukštis 5640 metrų, tai yra beveik kilometru daugiau už aukščiausią Europos viršūnę Monblaną. Ekspedicijos drau-gai nulėkė žemyn ieškoti nakvynės, o mes su Toma neskubėdami filmavome ir grožėjomės didingais Tibeto peizažais. Nusileidę į penkių kilometrų aukštį pamatėme komandos draugą Jošį – jaunas ir tvirtas japonas išsekęs gulėjo ant akmenų, pamanėme, kad negyvas. Paėmiau ranką – ji buvo šilta, bet pulsą vos plazdėjo.
– Joši, ar galėsi eiti? – nedrąsiai paklausiau.
Japonas lėtai pramerkė vieną akį, bet neištarė nė žodžio. Aplink nebuvo nieko – nei paukščio, nei žvėries – tik besileidžianti saulė. Vos tik ji pasislėps už kalno, mus užguls baisus šaltis ir Joši sustings nuo speigo. Supratau, kad kelionės draugą reikia nešti žemyn. Joši – vyras nelengvas – toli nepanešime, vadinasi, reikia bėgti žemyn arklio. Kas liks čia, kas lėks žemyn?
– Tu lik čia, o aš bėgu, – pasiūliau Tomai.
– Ne, bėgsiu aš, o tu saugok jį, – Toma ryžtingai užsimetė kuprinę ir netrukus pradingo kalnų labirintuose.
Paskui Toma prisipažino, kad bijojo likti su mirštančiu Joši. Aš jį girdžiau šaltu kalnų upės vandeniu ir tikrinau vis silpstantį pulsą.
Po poros valandų arklys jau buvo čia. Įkėliau japoną į ornamentais išpuoštą balną ir nukrypavome žemyn. Į stovyklą įjojome su tamsa. Toma jau buvo parengusi nedidelę žygio ambulatoriją: buvo iškraustyta viena palapinė, patiesti kilimėliai, o prie durų laukė Jin Mokas, korėjietiškos akupresūros meistras, išmokęs šio meno iš savo tėvo legen-dinio meistro Čiongsano.
– Joši pilve jaučiu didžiulį chaosą, vidaus organai vienas su kitu nebesusikalba, – trumpai paaiškino Jin Mokas ir paliepė atnešti rankšluosčių, išmirkytų verdančiame vandenyje.
Aš išėjau virinti rankšluosčių, o Jin Mokas pradėjo pacientą spaudyti ir lankstyti. Toma budėjo šalia nepraleisdama nė vieno Meistro judesio. Ko gero, tada ji ir pradėjo tikėti Rytų pasaulio galiomis. Uždusęs bėgiojau su karštais rankšluosčiais, Jin Mokas klojo juos japonui ant pilvo.
Po pusvalandžio Joši jau vaikščiojo po stovyklą ir visiems dėkojo žemiausiai lenkdamasis:
– Arigato, arigato!
Tomai ši gelbėjimo operacija buvo neužmirštamas kalnų krikštas, o mūsų trijulei – gražios draugystės pradžia. Pradėjome vieni pas kitus skraidyti. Jin Mokas už mane jaunesnis, bet parodė kelią į Rytus, iš kur ateina šviesa. Daugelį kartų su juo keliauvome po Korėjos kalnus, šventyklas ir kuksando centrus, Meistras man parodė slapčiausias meditacijos vietas, supažindino su jaunystės draugais – garsiais gydytojais, mokslininkais, dzeno vienuoliais.
Pamažu aš perpratau Dao filosofija, išmokau tos stebuklingos akupresūros ir kovos menų. Nuo pirmos pažinties dienos meistras Jin Mokas rūpestingai mus globojo, taisė klaidas, kartais draugiškai įspėdavo, bet visąlaik vedė pirmyn. Jis išmano mediciną ir fengšui. Jis stebėjo, kaip keičiasi mano fizinė būklė ir charakteris. Daugiau nei dešimtmetį mes nuolatos susitikdavome Pietų Korėjos kuksando akademijose ir mokymo centruose. Daug kartų buvau Jin Moko asistentas Latvijoje, Lietuvoje, Portugalijoje, Čekijoje ir Korėjoje, kur jis rengė seminarus bei pratybas.
2017 m. Toma įkūrė Nacionalinį kuksando centrą, nes mūsų mokinių ratas augo, o sėkmės istorijų daugėjo. Per tuos metus mūsų seminaruose ir pratybose apsilankė keletas tūkstančių žmonių, daugelis jų praktikuoja sistemingai. Rengiame tarptautinius semi-narus, ruošiame kuksando mokytojus, o šie steigia centrus visoje Lietuvoje. 2019 m. Pietų Korėjoje išlaikiau tarptautinį mokytojo egzaminą, o Londone vykusioje ceremoni-joje buvau apjuostas juoduoju kuksando meistro diržu. Buvo jaudinantis momentas, nes diržą užrišo būtent jis – legendinio Didžiojo Mokytojo Čiongsano sūnus ir mokinys, Pasaulio kuksando (bakdol) federacijos prezidentas Jin Mokas. Prieš keletą metų juoduoju diržu jis apjuosė ir Tomą.
2022 m. Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija patvirtino, kad kuksando yra papildomosios ir alternatyviosios sveikatos priežiūros Rytų medicinos paslauga, kitaip tari-ant, korėjietiškam kuksando mokymui buvo suteikta ir Lietuvos pilietybė.
Kuksando praktikuoja ir Dalius Barkauskas, žinomas sporto medicinos specialistas, ilgametis Lietuvos olimpinės rinktinės vyriausiasis gydytojas. Jis sako:
– Seniai ieškojau tokio mokymo: visur judesys, net
meditacija su judesiu! Čia aš randu viską: judesį, kvėpavimą, meditaciją, kovos menus, akupresūrą. Kuksando yra gera prie-monė žmogaus gyvybiniam potencialui ir atsparumui sustiprinti, drauge ir priemonė nuo kasdienio streso. Šis tūkstantmetis mokymas nei komercializuotas, nei virtęs pramoga. Kuksando praktika turtinga ir darni, o logiška sistema laiptelis po laiptelio leidžia atskleisti žmogaus kūno ir dvasios gebėjimus. Kuksando turi didelę fizinių pratimų įvairovę, kvėpavimo meditaciją, akupresūrą, net kovos menus. Šis mokymas atėjo iki mūsų dienų nepakeistas, nenugenėtas ir nenublukęs, nes tūkstančius metų tradicija buvo perduodama iš rankų į rankas. Kuksando vienu metu lavina visus tris pradus: kūną,protą ir emocijas ir sukuria jų harmoniją.
