Algirdas apie savo naujausią knygą

Grįždamas iš Pietų Korėjos – o ten keliauju du tris kartus kasmet – parsivežu užrašus, pripildytus Rytų grožio ir išminties. Dažnai vartau tuos lapus, nes ten mintys kaip kelio ženklai – praneša, nukreipia, įspėja. Apie gyvenimą, sveikatą, džiaugsmą.

Apie ką šįkart parašiau?

Per dvidešimt metų sužinojau daug kuksando išminties, nuolatos bendraudamas su vienu iškiliausių kuksando meistrų Jin Moku įgijau daug unikalių žinių – noriu jomis pasidalinti.

Pasakoju neįtikėtinas sėkmės istorijas. Įspūdingiausia yra moters, kuri dešimt metų buvo prikaustyta prie vežimėlio, bet pradėjusi praktikuoti kuksando po pusmečio atsistojo ir kaip mažas vaikas pradėjo mokytis vaikščioti. Pakviesiu užsukti į korėjietiškos medicinos sasang kliniką, joje išgirsime daug vertingų patarimų. Kai pirmą kartą pats ten apsilankiau, jaučiausi lyg neištirtoje planetoje, kur nuolatos vyksta stebuklai.

Neaplenkiu kai kurių siužetų, pavyzdžiui, pažinties su Jin Moku, įvykusios Himalajų kalnų papėdėje. Praėjus lygiai dvidešimčiai metų viskas ir man pačiam atrodo kitaip. Anksčiau pasakodavau apie sunkaus žygio kuriozus, o dabar suku nostalgišką kalėdinį filmą: Tibetas, šventasis Kailaso kalnas, nuo pražūties išgelbėtas japonų piligrimas ir paslaptingas korėjietis, tikinantis, kad Himalajuose mus suvedė pats Dangus.

Knygoje su mumis kalbasi Korėjos gydytojai, garsūs mokslininkai, kuksando meistrai ir dzeno vienuoliai.

Viską sulydžiau į savotišką postmodernistinį romaną, kuriame nėra nieko išgalvoto. Knygos idėją
parsivežiau iš Korėjos, kur sakoma, kad kuksando yra išmintingas ir linksmas mokymas.

Ištrauka iš Algirdo Kumžos knygos „Kuksando. Nuo Korėjos kalnų”

– Žmoną man padėjo išsirinkti pranašiškas sapnas, – sako Jin Mokas.

Daug dailių merginų ateidavo mokytis kuksando ir buvo tarp jų ką tik mokslus baigusi gydytoja vardu Seo Joa-nam. Ji nebuvo išsipuošusi kaip kitos. Kaimietė, pagalvojo Jin Mokas, nors mergina buvo iš paties Seulo.

Vieną rytą Jin Mokui per meditaciją kaip žaibas žybtelėjo mintis: ji bus mano žmona! Taip nusprendė Dangus! – pagalvojo jaunasis meistras.

Pirmasis pokalbis baigėsi nesėkme: ne ne ne!

Išvykdamas į Londoną Jin Mokas paprašė savo studentės pagloboti senyvą močiutę, kuri jį mažą augino.

Mergina sutiko, kartu nuvažiavo apžiūrėti močiutės namo netoli Seulo.

– Čia bus tavo namai, – pasakė Jin Mokas.
Mergina išraudo ir vėl sumosikavo rankomis: ne ne ne! Tolesnių istorijos vingių neklausinėjau, bet faktas: viskas baigėsi vestuvėmis.

Korėjoje įprasta, kad prieš tuokdamiesi jaunavedžiai išklauso astrologo nuomonę. Jin Mokas ir Seo Joa-nam irgi užsuko pas išmintingą vyrą, giliai išmanantį astrologiją, numerologiją, fengšui ir kitus ezoterinius mokslus. Astrologui nepatiko jų pasirinkta vestuvių diena. Jaunikis grįžo nuliūdęs ir išsigandęs, o prisnūdęs susapnavo žilą išminčių, kuris ranko- je laikė vėduoklę su aiškiai užrašyta data: vasario 9-oji. Jaunavedžiai vėl nuskubėjo pas tą patį astrologą ir šįkart datai buvo pritarta! Vestuvės buvo triukšmingos, svečiai vienmarškiniai šoko po atviru dangumi, plieskė saulė, nors buvo dar ankstyvas pavasaris. Keletą medaus mėnesių jaunavedžiai praleido Londone.

__________________________________________