Bernadeta Adžgauskienė, „Lietuvos rytas“
Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2025/11/27/news/knyga-isleides-a-kumza-galejau-nuskesti-ledineje-patagonijos-upeje-ar-nugarmeti-i-himalaju-prarajas–40334889
„Turėjau nuskęsti ledinėje Patagonijos upėje, nugarmėti į Himalajų prarajas, tačiau paskutinę akimirką mane sugriebdavo kažkieno stipri ranka“, – kalbėjo naują knygą parašęs Algirdas Kumža.
68 metų A.Kumža – Kovo 11-osios Akto signataras, ambasadorius, kuksando meistras (juodasis diržas), alpinistas (dalyvavo ekspedicijoje į vieną aukščiausių pasaulio kalnų Sisia Pangmą).
Jis parašė knygas „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis“, „Kuksando. Kelio knyga“, „Rasa. Po angelo sparnu“, „Oranžinis romanas. Ketveri ambasadoriaus metai Ukrainoje“, „Kuksando. Nuo Korėjos kalnų“. Neseniai pasirodė jau šeštoji A.Kumžos knyga „Lietuviški karmos dėsniai. Mano gyvenimo istorijos“ (išleido Nacionalinis kuksando centras, platinama tik internetu www.kuksando.lt).
– Stebėtina jūsų gyvenimo įvairovė: diplomatija, politika, teatras, verslas, alpinizmas, Rytų praktikos. Kuris užsiėmimas arčiau širdies? – paklausiau A.Kumžos. – Diplomato! Dar vaikystėje svajojau skraidyti po pasaulį ir taikyti žmones, kad nekariautų. Iš visų apdovanojimų labiausiai vertinu „Diplomatijos žvaigždės“ medalį.
Bet ir kitose erdvėse pasitaikė daug neužmirštamų įvykių: stovėjau prie griūvančios Berlyno sienos, balsavau už Lietuvos nepriklausomybę, mačiau cunamio suniokotą Šri Lankos salą. – Rašote ir apie didžiausius pavojus. – Turėjau nuskęsti ledinėje Patagonijos upėje, nugarmėti į Himalajų prarajas, tačiau paskutinę akimirką mane sugriebdavo kažkieno stipri ranka. Gal pasaulio dievai saugojo? Kodėl jie tai darė?
Taip prasideda mano knyga. – O kaip baigiasi? – Ilgai nežinojau, kuo baigti. Parašęs paskutinį knygos žodį užsukau pas italą Antonio, kurį pažįstu daug metų. Jis visada užklumpa mane su kokiu nors egzistenciniu klausimu. Šįkart dar nespėjęs įpilti kavos paklausė, ar aš laimingas. Nebuvau nusiteikęs filosofuoti, todėl išsyk atsakiau: „Žinok, niekada apie tai negalvojau…“ „Tada tu tikrai laimingas!“ – atsakė jis. Taip ir pabaigiau savo knygą.
– Dabar žmonės mėgsta knygas su patarimais, kaip gyventi. Ką pataria jūsų knyga?
– Visos mano istorijos – linksmos ir graudžios – moko: niekada nenusivilk, būk kantrus, atvira širdimi sutik gyvenimo pokyčius ir tada išsipildys didžiausios gyvenimo svajonės.
– Filosofijos profesorius Alvydas Jokubaitis apie jūsų knygą rašė: „Algirdas savo gyvenimą pavertė estetinio pasitenkinimo objektu. Tai ne save garsiu laikyti norinčio žmogaus biografija, o vietomis neabejotinas grožinės literatūros kūrinys.“ Jei jūsų knyga tikrai yra grožinė, joje turėtų būti daug išgalvotų dalykų?
– Mano knygose nėra jokios fikcijos, pasakoju tikras istorijas, kuriose pats dalyvavau. O grožinis reiškia, kad knygoje daug gyvenimo grožio ir gražiai kalbu apie žmones.
– Gyvenime sutikote daug įdomių žmonių. Apie visus juk nepapasakosi?
– Aš pasakoju istorijas ir kalbu apie žmones, kurie į tas istorijas pakliuvo. Režisierius Eimuntas Nekrošius, poetai Vaidotas Daunys ir Rolandas Rastauskas. Visiems Ukrainos prezidentams ranką spaudžiau. Apie prof. Vytautą Landsbergį gal nebūčiau pasakojęs, jei ne viena sena istorija. Būdamas pirmakursis užbėgau į Menininkų rūmus, dabar ten Prezidentūra. Antrame aukšte nedidelėje salėje vyko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vakaras. Lėtai įėjo V.Landsbergis, visai jaunas vyras. Jis buvo tikras Kudirkos laikų personažas – padžiūvęs ir smarkiai pakumpęs. Lėtai atsisėdo prie fortepijono ir pradėjo jaukų namų muzikavimo vakarą. Paskambino lyrišką sonatą, o kai pradėjo pasakoti apie M.K.Čiurlionį, atrodė, lyg būtų artimiausias jo draugas. Malonūs prisiminimai skatino prisiminti ir kitus susitikimus.
– Apie politikus – gerai arba nieko! Ar pritariate?
– Nesijaučiu galįs vertinti istorines asmenybes. Dar anksti. Niekam nerašau pažymių, nerikiuoju reitingo, tik pasakoju. Mano tikslas – pasidalinti akimirkomis, kurios papildys jau nutapytus portretus.
– O kaip apie įvykius? Atrodo, kad apie Sąjūdį ir Nepriklausomybę nieko nauja nepasakysi.
– Pasakoju, ką mačiau savo akimis, ką patyriau. Pasakoju apie naktis, kai, atrodė, rytas neišauš. Tokia buvo Sausio 13-osios naktis. Dvi dienos ir naktys, kai Maskvoje įvyko perversmas. Gatvėmis lakstė tankai. Buvau komisijoje KGB veiklai Lietuvoje ištirti. Vienas pirmųjų užėjau į siaubą kėlusį pastatą.
– Ką ten radote?
– Mažai ką radome. Svarbiausi dokumentai buvo seniai išvežti arba sudeginti. Užėjome į KGB viršininko Caplino kabinetą. Ant sienos – Michailas Gorbačiovas, Vladimiras Leninas, Feliksas Dzeržinskis ir didžiulis SSRS žemėlapis. Knygų spintoje – prieškario Lietuvos enciklopedija ir Amerikoje išleisti Antano Gustaičio eilėraščiai. Popieriaus juostele pažymėtos eilės „O kai grius valstybės tvirtos, švies dangus ugnies gaisu“. Perverčiu generolo darbo kalendorių – trūksta sausio 13-osios lapelio! Didžiausias eksponatas – milžiniškas informacijos bankas, kuriame telpa milijonai kortelių. Iš tikrųjų tai gremėzdiška spinta, pagaminta Tuloje 1976 metais, tik vardas gruziniškas – „Kutaisi“. Važiavau perimti KGB padalinių rajonuose – viską aprašau.
– Iš politikos išėjote savo noru. Bet ir versle ilgai neužsibuvote?
– Versle man sekėsi. Vokietijoje gavau honorarą, už kurį būtų išėjęs „Harley-Davidson“ ir net „Porsche 911“, bet man jų nereikėjo – aš norėjau Himalajų vėjo! Tad būdamas keturiasdešimties tapau alpinistu. Įtikėjau, kad anose reinkarnacijose gyvenau Rytuose, nes viskas ten man patiko: ir šventa karvė vidury plento, ir kremavimo laužai Gangos pakrantėse, ir nakvynė ant braškančio ledyno. Manęs netrikdė įkyrios kelio dulkės, aštrūs smilkalų kvapai ir keisti Rytų pasaulio papročiai. Džiaugiausi jogų giesmėmis, geltonų gvazdikų girliandomis, valandų valandas sėdėdavau ant Gandako upės kranto stebėdamas kremavimo apeigas – užsimiršdavau fleitos garsuose ir baltų dūmų debesyse. Mano draugai vis skrenda į Maldyvus, o aš – vėl į Katmandu. Gimęs netoli Medvėgalio sustojau Himalajuose.
– Pirmoji jūsų knyga buvo apie ekstremalų alpinistų žygį į aukščiausią Tibeto kalną. Ji kupina detalių. Ar įmanoma tiek prisiminti ekstremalioje ekspedicijoje?
– Prisiminti neįmanoma, nes dideliame aukštyje tikrovė susipina su sapnais ir haliucinacijomis. Gelbėjo dienoraštis, kurį rašiau kasdien. Sugrįžęs namo viską gražiai perrašiau. Baigęs tikrai nežinojau, ko tie puslapiai verti. Pirmiausia nusiunčiau garsiai rašytojai ir keliautojai Jurgai Ivanauskaitei ir neramiai laukiau nuosprendžio. Iš įvairiausių pasaulio kampų siųsdavome vienas kitam elektroninius laiškus, dalijomės mistiškomis Himalajų istorijomis. Jurgos elektroninis laiškas atėjo greitai: „Skaičiau vietomis su ašaromis akyse, kartais – su juoko protrūkiais ir, žinoma, su begalinės nostalgijos priepuoliais.“ Tada supratau, kad tekstą galiu nešti į leidyklą.
– Kas buvo jūsų rašymo mokytojai?
– Literatūrinio amato mokytoją prisimenu tik vieną – Eduardą Cinzą. Jis gimė Rietave, o romanus rašė Belgijoje. Gerai rašė ir patarimų kitam negailėjo. Vakarojau kartą su juo Žemaitijos kaimo sodyboje. „Čia, Lietuvoje, jūs turite gerų rašytojų, bet jie labai tuščiažodžiauja“, – sakė jis. Pribaigę butelį apsikabinome. Atsisveikindamas prisiekiau, kad tapęs rašytoju taupysiu kiekvieną žodį. Todėl rašau trumpais sakiniais – alpinistai irgi kalba be išvedžiojimų, vienas į kitą kreipiasi be garbės titulų. O be klaidų rašyti išmokau Varnių vidurinėje mokykloje.
– Knygoje – daug mistiškų nutikimų. Atrodytų, kad jūs – magiškojo realizmo atstovas.
– Taip, jaunystėje žavėjausi magiškojo realizmo autoriais. Tačiau didžiausia mokykla buvo mano vaikystės kaimas. Štai mūsų kaimynė Zoselė mirdama sugalvojo savo laidotuvių ritualą: jos karstą aplink Varnius turi nešti keturi dvimetriniai vyrai. Mano jaunesnysis brolis pakliuvo į nešikų būrį, užrašiau jo pasakojimą ir išėjo magiško realizmo novelė. Daug tokių istorijų užrašiau.
