Meistras bopsa Jin Mok
Šiandieną pasaulyje yra keli šimtai kuksando meistrų, tačiau tik aštuoni turi aukščiausią – bopsa titulą. Mūsų mokytojas, Pasaulio bakdol kuksando federacijos prezidentas Jin Mok yra vienas iš jų. Daugiau nei trisdešimt metų jis veda seminarus įvairiose pasaulio šalyse. Meistras Jin Mok yra ne tik pripažintas kuksando mokytojas, bet ir puikus akupresūros bei kovos menų specialistas. P.Korėjoje Jin Mok yra išleidęs keletą knygų apie kuksando praktikos ypatumus. Lietuvoje yra išleista jo knyga „Kuksando”, parašyta specialiai Lietuvos skaitytojams; ji jau išversta į anglų ir rusų kalbas.
Meistras Jin Mok globoja Nacionalinį kuksando centrą, nuolatos veda seminarus, dalyvauja Kuksando akademijos veikloje; su jo pagalba Lietuvoje ir Europoje rengiami nauji kuksando mokytojai.
Jin Mok pabrėžia, kad kuksando padės žmogui, jei nebus iškraipytas ar supaprastintas. Jis pats rūpestingai saugo iš legendinio tėvo perimtą mokymą ir įkūrė Pasaulinę bakdol kuksando federacija, kuri suburs bendraminčius iš viso pasaulio. Mes esame šios federacijos nariai ir įdėmiai mokomės iš savo Meistro, suprasdami, kokia didelė vertybė yra gauti mokymą „iš pirmųjų rankų”.
Algirdas Kumža apie meistrą Jin Moką
Iš Algirdo Kumžos knygos “Kuksando. Kelio knyga”. Vilnius, 2018.
Kailašo kalnas mus suartino. Dabar dažnai susitinkame – kartais Pietų Korėjoje, kartais mūsų kraštuose. Kiekvieną kartą jis mane stebina – jo rankos daro stebuklus. Kartą Kijeve pas jį atvedė beveik apakusį berniuką. Po valandą trukusio akupresūros seanso, berniukas atsisuko į tėvą ir pasakė:
– Tėte, aš tave matau!
Jis dažnai sapnuoja pranašiškus sapnus.
Jis niekada nematė motinos ir nežino, kaip ji atrodė, nes neturi nė vienos jos nuotraukos. Jį užaugino močiutė, o jo tėvas Čiongsanas, garsiausias kuksando meistras pasitraukė į kalnus, kai sūnui sukako dvidešimt metų. Tris dešimtmečius Jin Mokas nematė tėvo tik jaučia, kad jis gyvas ir sveikas medituoja Korėjos kalnuose.
Seniai seniai jų šeima buvo labai turtinga, nes vienas iš proprosenelių buvo artimas karaliui žmogus. Proprosenelio valdžia buvo didžiulė – buvo sakoma, kad be jo palaiminimo karaliaus durų neatidarysi. Ne veltui tikrasis Jin Moko vardas yra Koh. Koh reiškia karalius. Koh gentis – viena kilmingiausių. Jin Moko vardą jis gavo tapęs kuksando meistru. Per japonų okupaciją šeima prarado visus turtus ir įtaką, nes senelis pasipriešino japonams ir pakliuvo į juoduosius sąrašus.
Buvo toks metas jaunystėje, kai Jin Mokas užmiršdavo esąs paprastas mirtingasis. Kuksando praktika jam teikė milžiniškos energijos ir jis negailėdamas jėgų mokėsi, mokė kitus ir nuolatos keliaudavo į kalnus. Tuo metu jis vedė pratybas penkiuose šešiuose kuksando centruose ir kas mėnesį su mokiniais eidavo praktikuoti į kalnus. O kai pajusdavo nuovargį ir stresą, užsiversdavo ant nugaros kuprinę ir vienas užsidarydavo atokioje šventykloje ar sunkiai prieinamame urve.
Jin Mokas mėgsta prisiminti tuos senus gerus laikus:
– Delnu galėjau pramušti sieną, išmokau pagauti aplinkinių energiją, galėjau skaityti jų mintis. Kūnas buvo lengvas ir stiprus, o aš pats – be galo laimingas. Pažiūrėdavau į knygą ir ją užvertęs galėjau atmintinai perskaityti visą puslapį. Perimi kito žmogaus energiją ir skaitai jo mintis! Siųsdavau energiją jaunoms panelėms – jos parausdavo.
Mokytis kuksando Jin Mokas pradėjo dešimties metų, o praktikuojantį tėvą matė nuo vaikystės. Medituoti susirengęs tėvas su lazda ramindavo dūkstantį sūnų ir jo draugužius. Kuksando mantras Jin Mokas išgirdo sėdėdamas tėvui ant kelių. Taip pat ir tą mantrą, kurią mes girdime per kiekvienas pratybas. Jo tėvas penkiolika metų mokėsi kalnuose pas iškilius kuksando meistrus. Gyvenimas urvuose ir varganose pašiūrėse išmokė jį medicinos, akupresūros ir kovos menų gudrybių, padedančių ištverti vasaros karščius ir žiemos speigus kalnų urve.
Būdamas šešiolikos Jin Mokas perskaitė tėvo knygą apie praktiką kalnuose, kuriuose per penkiolika metų šis tapo garsiu kuksando meistru – mažuoju piršteliu galėjo perskelti akmenį, perprato kovos menų ir akupresūros paslaptis. Jin Moko vaizduotę užvaldė pasakojimas apie neregėtas žmogaus galimybes. Jam atsivėrė paslaptingas kuksando pasaulis ir jis pats ėmė atkakliai praktikuoti.
Garsiausias kuksando meistras nuolatos keliavo, kone kasmet keitė būstą, kol galų gale apsistojo Seule ir įkūrė pirmąjį Pietų Korėjoje kuksando centrą. Čia ir prasidėjo rimtieji Jin Moko mokslai. Trejus metus tėvas jį mokė medituoti, akupresūros ir kovos menų. Centre kasdien praktikuodavo pusantro šimto žmonių ir Jin Mokui tekdavo mokytojo vaidmuo – tėvas dažniausiai tardavo tik trumpą įžanginį žodį.
Tėvas sūnui stengėsi perteikti visą savo išmintį. Jin Mokas prisipažįsta, kad tada, paauglystėje, tikrosios kuksando gelmės dar nesuprato: „Tik po dvidešimties metų man atsiskleidė paslaptinga visuma, o tada šimtus kartų kartodavau pratimus, kuriuos rodė tėvas. Kai išmokdavau, pamokydavo, ką daryti toliau.“
Nuo vaikystės Jin Mokui ausyse skamba tėvo žodžiai: tramdyk savo egoizmą, rūpinkis kiekviena gyva būtybe, tada išnyks visos sienos – matomos ir nematomos. Tada tu įgysi beribės išminties ir galios!
Tėvas sakė, kad 1984-ieji bus didelių permainų metai. Taip ir atsitiko. Tais metais jį pakvietė vadovauti pratyboms Karo akademijoje, Pietų Korėjoje buvo atidaryta daug kuksando centrų.
Šiandieną jis atvedė kuksando į geografinį Europos centrą – Vilnių. Tėvas visada taip sakė: kuksando augimo kreivė iš pradžių eis tiesiai, o paskui staigiai kils aukštyn. Ir viskas prasidės Europos vidury.
Didysis meistras Čiongsanas
Iš Algirdo Kumžos knygos “Kuksando. Kelio knyga”. Vilnius, 2018.
Jin Moko tėvo – Didžiojo Meistro Čiongsano istorija skamba kaip tūkstantmetė legenda. Penkiolika metų Čiongsanas mokėsi kuksando išminties kalnuose pas vieną garsiausių dao išminčių.
Kai jis jau buvo pasiekęs aukščiausią pakopą, mokytojas liepė leistis nuo kalnų ir mokyti žmones. Tūkstančius metų kuksando buvo praktikuojamas slaptai, tačiau prieš penkiasdešimt metų kalnų išminčiai sunerimo dėl pasaulio apokalipsės. Jie matė, kad žmogus, apimtas godumo ir puikybės, pats griauna savo namų pamatus. Išminčiai suprato, kad pažeista visatos galia į tai atsakys didžiulėmis katastrofomis: neregėto masto epidemijomis, cunamiais, žemės drebėjimais ir potvyniais. Jie juto, kad mirs daug žmonių, nes žmogus nežinos, kaip įveikti nuolat mutuojančius virusus. Išminčiai žinojo atsakymą: žmonės turi stiprinti savo gyvybės energiją. Todėl jie ir atskleidė kuksando paslaptis.
Nuo trejų metų būsimasis meistras Chung Sunas (Mėlynasis Kalnas) augo pas senelius, nes jo tėvas pasitraukė į Mandžiūriją priešintis japonams. Berniukas pas senelius jautėsi vienišas. Gyvenimas buvo skurdus ir liūdnas, visur matei ką tik pasibaigusio karo ženklus: apgriuvusius namus ir tiltus, suardytus kelius. Žmonės ieškojo po visą šalį išblaškytų giminaičių. Kai kas liko už geležinės uždangos Šiaurės Korėjoje. Tada atrodė, kad po metų kitų abi Korėjos susijungs ir išdraskytos šeimos vėl gyvens kartu.
Trylikos metų jis niekam nesakęs pasitraukė į budistų vienuolyną kalnuose ir nusiskuto galvą. Kartą atsitiktinis susitikimas pakeitė jo gyvenimą. Jaunasis vienuolis, nešdamas laišką į kitą vienuolyną, žaidė su uolienos gabaliukais ir sutiko dao meistrą. Vyras netikėtai jo paklausė:
– Ar norėtum išmokti delnu trupinti akmenis?
– Išmokyk! – kaip vaikas susigundė jaunasis vienuolis.
– Gerai, išmokysiu! – atsakė nepažįstamasis ir, įdavęs kaušą, paprašė atnešti vandens.
Pasėmęs vandens ir grįžęs berniukas nepažįstamojo nerado ir apsidairė – tas buvo užkopęs ant aukštos uolos. Užsiropštė ir berniukas, padavė vandenį vyrui.
– Dabar žiūrėk, kaip skaldomi akmenys, – tarė nepažįstamasis.
Jis ištiesė dešinę ranką, atlenkė mažąjį pirštą ir užsimojo – ir kumščio dydžio akmuo perskilo. Berniukas išsigando – gal tas atsiskyrėlis ne žmogus, o vaiduoklis?
Paskui paslaptingasis vyras paklausinėjo visokiausių dalykų, o laišką liepė išmesti ir sekti paskui jį. Kelis kartus berniukas bandė sprukti, bet vyras užkirsdavo kelią. Jie įkopė į kalno viršūnę, susiruošė vakarieniauti. Paryčiais vis tiek pabėgsiu, apsisprendė berniukas. Nepažįstamasis pasakė:
– Vyras neturi laužyti žodžio. Tu paprašei išmokyti perskelti akmenį – aš pažadėjau. Nuo šios akimirkos aš – mokytojas, o tu – mokinys.
Ir vėliau visą pirmą mėnesį nė vienas iš trijų bandymų pabėgti nebuvo sėkmingas – mokytojas netikėtai išnirdavo ir jie pasukdavo atgal.
Juodu įsitaisydavo kalno viršūnėje tarp uolų ar urve ant lapų pakloto, nuolatos keitė vietą, kentė šaltį, žvarbų vėją ir lietų. Dėvėjo kailius, apdangalai buvo nepanašūs į drabužius. Kalnų takais jie nueidavo ten, kur paprastas žmogus neišgyventų. Mokytojas eidavo priekyje ir prisirišęs audeklo juosta tempdavo išsekusį mokinį.
Maistas buvo žalias – sutrinti eglių spygliai, žolių ir marantų šaknys, miežiai, pupos ir ryžiai. Pirmąją dieną berniukas bandė sausus spyglių ir žolių šaknų miltus nuryti užgėręs vandeniu, bet vis tiek nepavyko.
– Negaliu, – pasakė mokinys.
– Nuo šiol valgysi tik tokį maistą, – pasakė mokytojas. – Kai išalksi, patiks.
Metus berniukas pratinosi prie tokio maisto ir vis klausinėjo:
– Kada pradėsime mokytis?
– Ar jau pripratai prie maisto? Ne! Tada sėdėk ramiai, užsimerk, apie nieką negalvok! Jokių minčių apie tėvus, namus, baltus ryžius, pinigus. Pirmas žingsnis – išmokti atsikratyti minčių. Pirmas žingsnis – tuščia galva, apsivalymas. Mintys, svarstymai, vertinimai, užsispyrimas – lauk. O tada jau ateis dangaus tvarka. Jeigu lenda mintys – tu dar toli. Nieko nekalbėk, sėdėk tyliai – mokyti pradėsiu, kai ateis laikas.
Taip asketiškai jaunasis mokinys visus metus rengė kūną ir protą. O paskui suprato, kad mokytis reikės visą gyvenimą. Buvo sunku ir nuolat kankino dvejonės.
Kuksando judesius jis kartodavo šimtus, o kartais tūkstančius kartų po 10–12 valandų kasdien. Ir tik tobulai juos išmokus mokytojas parodydavo kitus.
….Didysis mokytojas Čiongsanas stebindavo žmones savo galiomis. Jis dažnai rodydavo, ko išmoko per penkiolika metų kalnuose. Neturėjo tikslo nei išgarsėti, nei praturtėti, tik norėjo kuo plačiau paskleisti žinią apie kuksando mokymą. Jis norėjo pažadinti žmones ir parodyti, kokios jų galimybės.
Apie neįtikimus Čiongsano gebėjimus išlikę vaizdo įrašų.
Pirmas tarptautinis pasirodymas įvyko Japonijoje, Osakoje surengtoje parodoje „Expo 1970“. Parodos lankytojai laužė duris, kur scenoje meistras vienu pirštu skaldė storas lentas ir akmenis. Peržvelgus sulėtintą vaizdo įrašą, matyti, kad akmuo trūkinėja meistrui jo dar nepalietus – akmenį skelia ne raumuo, o iš dandžion tekanti energija.
Grįžęs iš kalnų Jin Moko tėvas sakydavo, kad bet kuris ilgai praktikavęs kuksando žmogus, gali peržengti galimybių ribas ir įgyti tokių pat paslaptingų galių kaip legendiniai senovės išminčiai. Aukščiausio lygio meistrus jis parengdavo per dvejus trejus metus. Sąlygos, žinoma, buvo griežtos. Kartais mokiniui ant pilvo užversdavo sunkiausią akmenį ir liepdavo kvėpuoti. Tokie pratimai reikalaudavo didžiausio susikaupimo ir prityrusio meistro šalia. Kasdien buvo praktikuojama po aštuonias valandas: keturias medituojama, keturias mokomasi kovos menų.
Didysis meistras buvo lyginamas su didžiausiais to meto kovos menų meistrais ir galiūnais. Jis ir pats dienų dienas praktikuodavo negailėdamas savęs. Vasarą – nuogas ant baltų akmenų, nes jie gerai atspindi saulės spindulius. Rudenį nuogas stovėdavo lietuje. Žiemą per speigą irgi išsirengdavo.
_____________________
Jin Mok kuksando paslapčių išmoko iš savo tėvo – Didžiojo meistro Čiongsano, kuris pirmasis pradėjo žmones mokyti kuksando išminties. Meistras Čiongsanas septyniolika metų skleidė kuksando mokymą Korėjoje ir visame pasaulyje, parašė penkias knygas, o 1984 metais vėl išėjo medituoti į kalnus, perdavęs paslaptis savo sūnui Jin Mok ir kitiems ištikimiems mokiniams.
