Kvėpavimas pažadina subtilų vidinį judesį ne tik plaučiuose ar diafragmoje, bet ir visuose organuose. Šis vidinis judėjimas yra gyvybės išraiška, kurią galime apibūdinti dviem sąvokomis: organų motilumu ir mobilumu.
Ar esate apie tai girdėję?
Nors šios dvi sąvokos skamba panašiai, jų prasmės skiriasi. Jos kartu atskleidžia gilų kūno, kvėpavimo ir sąmonės ryšį, o prie to tiesiogiai prisideda kuksando praktika.
Įdomu, kas tai yra ir kaip tai veikia?
Motilumas – tai įgimtas vidinis organų judesys, tarsi subtilus gyvybinis „pulsas”. Turbūt esate girdėję, kad mūsų kūnas, kaip ir viskas šiame pasaulyje, turi ritmą. Kiekvienas organas – širdis, kepenys, inkstai, žarnos – turi savo ritmą, savo bangą, kuri liudija jo gyvybingumą. Kai ši vidinė banga teka laisvai, organas veikia harmoningai, o kūno energija paskirstoma tolygiai. Šį švelnų vidinį judesį galime pajusti tik tada, kai kūnas atsipalaidavęs, kvėpavimas ramus, o dėmesys nukreiptas į vidų. Būtent tokioje būsenoje mus dažnai veda kuksando praktika.
Mobilumas reiškia organų gebėjimą laisvai judėti erdvėje, prisitaikyti prie kūno laikysenos, kvėpavimo ir judesio. Kai įkvepiame, diafragma leidžiasi žemyn, o kartu švelniai pasislenka ir vidaus organai; kai iškvepiame, jie grįžta į savo vietas. Tai tarsi vidinis bangavimas, kuris palaiko lankstumą, sklandžią kraujo ir energijos tėkmę. Jei organų mobilumas tampa ribotas dėl streso, emocinių įtampų, sąaugų, traumų, operacijų, ligų ir, dar dažniau, dėl netaisyklingo kvėpavimo ar ilgo sėdėjimo – vidinė pusiausvyra sutrinka, kūne ima kauptis įtampa, o energijos (KI) tėkmė sulėtėja.
Kvėpavimas yra raktas, jungiantis šiuos du procesus. Kai kvėpuojame giliai, ramiai ir sąmoningai, ne tik plaučiai, bet ir visi vidaus organai dalyvauja tame judesyje. Kiekvienas įkvėpimas masažuoja organus, grąžina jiems judrumą ir pažadina jų vidinį pulsą. Tokiu būdu kvėpavimas tampa tiltu tarp kūno ir sąmonės, tarp fizinės sveikatos ir vidinės ramybės.
Pagalvokite, kokį pirmą veiksmą atlieka gimęs žmogus? Įkvepia. Tas įkvėpimas užduoda ritmą ir „bangą” visiems kitiems organams, nuo to tam tikra prasme priklauso ir žmogaus sveikata.
Šiandien, kai daugelis mūsų gyvena pasinėrę į mintis, ekranus ir nuolatinį tempą, ryšys su kūnu tampa silpnesnis. Mes sulaikome kvėpavimą, kūnas sustingsta, o energija ima tekėti vis sunkiau. Suprasti ir pajusti, kad mūsų organai nuolat juda, kad gyvybė manyje teka net tada, kai sėdime ramiai, tai kvietimas sugrįžti į kūną, į čia ir dabar. Kvėpavimas ir jo suvokimas yra paprastas, bet labai gilus būdas susigrąžinti sveikatą, aiškumą ir vidinę darną.
Pradėkite pamažu ir labai greitai pamatysite pokytį.
Atminkite, kad kai kūnas juda laisvai, kvėpuoja ramiai, rimsta emocijos ir sveiksta mūsų siela.
