Straipsnis publikuotas LRYTAS.LT
Algirdas Kumža
Lygiai prieš penkiolika metų Tibeto kalnuose sutikau žmogų, kuris smarkiai pakeitė mano gyvenimą.
Garsus Korėjos kuksando meistras Jin Mokas, kaip ir aš su žmona Toma, kopė į Kailašo kalną, kurį Himalajų žmonės pavadino šventuoju. Kalne trise gelbėjome gyvybę prarandantį japoną Jošį, daug kalbėjomės apie senąją Rytų išmintį. Kuksando – mokymas apie žmogaus energiją ir sveikatą buvo sukurtas prieš tūkstančius metų, bet ilgą laiką buvo slaptas ir tik prieš penkiasdešimt metų kuksando atsivėrė Korėjai ir visam pasauliui. Jin Moko tėvas buvo pirmasis mokytojas, kuriam buvo patikėta atskleisti kuksando paslaptis žmonėms. Mes tik vėliau supratome, kad ant Pasaulio stogo sutikome žmogų, priklausantį legendinei dinastijai.
Prieš penkiolika metų apie kuksando Lietuvoje niekas nebuvo girdėjęs, o šiandieną kuksando centrai veikia Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir kituose Lietuvos miestuose. Nacionalinis kuksando centras rengia pratybas salėse ir internetu, leidžia knygas, o Kuksando akademija jau parengė tris dešimtis mokytojų, dirbančių Lietuvoje, Latvijoje ir Čekijoje. Pažintis ant pasaulio stogo Gerais laikais į Nepalo sostinę Katmandu suplūsdavo minios turistų ir piligrimų. Tačiau viskas pasikeitė 2000-aisiais, kai įsisiautėjo maoistų maištas ir buvo išžudyta visa karaliaus šeima. Baisūs įvykiai atbaidė Vakarų klajūnus ir piligrimus, tik patys drąsiausieji neišsižadėję Himalajų suskrido į Katmandu. Mes su Toma buvome tarp jų. Mūsų tikslas buvo Kailašo kalnas, kurį iš Nepalo galima pasiekti per savaitę, jeigu turi Kinijos vizą. Pavienių keliautojų kinai į Tibetą neleidžia, todėl skubiai teko ieškoti draugų. Apskambinę visas Katmandu turizmo agentūras radome dar šešis piligrimus, trokštančius pasiekti šventąjį kalną.
Iš pradžių šešias paras praleidome visureigiuose, o tada pėsčiomis per keletą dienų kartu su tibetiečiais apsukome ratą apie šventąjį Kailašo kalną. Mirtinų pavojų nepatyrėme, bet šaltį, nuovargį ir galvos skausmus pajutome. Duobėtais Tibeto vieškeliais kartu su mumis (tai buvo mūsų povestuvinė kelionė) kratėsi japonas su prancūzu, o kitame visureigyje įsitaisė egzotiškas piligrimas iš Naujosios Zelandijos, olandė, korėjietis ir britas. Korėjietis Jin Mokas – meditacijų, kovos menų ir Rytų medicinos mokytojas kiekvieną rytą atlikdavo kovos menų šokį – jis mums atrodė kaip magiškas baletas, kurio dekoracijos – vėjo šiaušiamos Manasarovaro ežero bangos ir snieguotos Himalajų viršūnės. Jau pirmą žygio dieną prancūzas Kristianas išsekęs ir apimtas skausmų griuvo į pakelės dulkes. Jin Mokas nė neprašytas ėmė jį masažuoti ir spaudyti visokius taškus. Prancūzas rėkė iš skausmo, bet jau po pusvalandžio, patyręs Rytų medicinos galią, stovėjo žvalus ir spyruokliuodamas nuskubėjo aukštyn į kalną. Čia pat, ant Pasaulio stogo puspenkto kilometro aukštyje prie šventojo Manasarovaro ežero, atlikome pirmąją kuksando praktiką.
Grįžę iš Tibeto į Katmandu dar tris dienas su Jin Moku klaidžiojome po hinduistų ir budistų šventyklas, o vakarus leidome korėjietiškose užeigose. Per tris paras išėjome Rytų kulinarijos ir medicinos pradžiamokslį. Anot Jin Moko, maistas yra vaistas! Stebėjomės jo neišsenkamomis žiniomis apie lapus, šaknis ir stiebus. Apie grybus ir medžių pumpurus, apie ženšenio ir lotoso šaknį. Viskas, korėjiečių akimis, valgoma ir viskas vertinga: tie valo kraują ir kepenis, anie kelia per žemą kraujo spaudimą, o dar kiti kraujospūdį mažina. Jin Mokas Nepale lankėsi pirmą kartą, aš – dešimtą. „Sirgau“ tada kalnų liga, todėl kasmet kildavau į kokį nors Himalajų kalną. Atmintinai mokėjau Katmandu žemėlapį.
Kaip tikras vadovas kreipiau nedidelę mūsų trijulę į garsiausias Katmandu vietas: didžiulę Bodnato stupą, senąjį amatų miestą Pataną, Pašupatinatą, kur Bagmatės pakrantėje dega kremavimo laužai. Žinojau visokių įdomių vietelių, kur šiaip turistas neužklys. Užsukome į sadhu – šventųjų pašiūrę ir senelių namų virtuvę, ją labiausiai mėgstu fotografuoti. Pro prakiurusį stogą čia krinta magiška šviesa. Ten, kur šviesa susilieja su židinio dūmais, suspindi stebuklingos spalvos. Tris paras truko mūsų turas – kaip sapnas ar haliucinacija. Išsiskyrėme vieni kitiems pažadėję netrukus susitikti Seule. Kelias iki juodojo diržo Praėjusiųjų metų pavasarį Londone Meistras Jin Mokas mane apjuosė juodu meistro diržu, o rudenį Pietų Korėjoje išlaikiau tarptautinio kuksando mokytojo egzaminą. Netrukus tokius egzaminus laikys ir Toma.
Kelias iki meistro laiptelio buvo ilgas. Pamenu, kaip Kailašo kalne Jin Mokas ragino mane pradėti kuksando ir žadėjo, kad po kelių mėnesių pasikeis mano žvilgsnis ir odos spalva, mąstysiu aiškiau, suvokimas taps skaidresnis, dings stresas, nemiga ir nakties demonai. Pažadėjo, kad mane užlies jaunystės eliksyras, o iš manęs reikia nedaug – kasdien praktikuoti bent pusvalandį, bet geriau valandą ar pusantros. Delsiau, bet vieną dieną mane užklupo vadinamasis neramių kojų sindromas – kojų maudulys neleisdavo užmigti iki penkių ryto. Pradėjęs praktikuoti visiškai atsikračiau negalavimų, bet pratybas tęsiau ir nuolatos skraidžiau į Korėjos kuksando centrus ir Akademiją, kurią įsteigė Jin Mokas. Jaučiausi išskirtinis asmuo, nes kuksando dar visai neseniai buvo slaptas kalnų mokymas, prieinamas tik atsidavusiems išminčiams, bebaimiams kariams ir imperatoriams. Jaučiausi patekęs į ypatingą Rytų ordiną, kurio neprilygstamas vadas yra Jin Mokas. Jis dosniai man atskleidė senojo mokymo paslaptis ir kone kasdien kalbino tapti šio mokymo ambasadoriumi Europoje.
Mane visą laiką domino Rytų paslaptys, man artimi Azijos garsai, kvapai ir spalvos, bet kuksando reikalavo smarkiai pakeisti gyvenimo ritmą ir filosofiją. Per tuos metus pajutau, kad kuksando yra vienas tobuliausių mokslų, nes atrado būdą, kaip darniai ir neatskiriant vieną nuo kito lavinti žmogaus kūną, protą ir dvasią. Praktikuodami kuksando žmonės pajunta, kaip traukiasi nuovargis, stresas, nemiga, įvairius skausmai, nurimsta protas ir emocijos, sugrįžta jaunystės energija, kūnas pasidaro lankstus ir ištvermingas. Kailašo kalnas mus tris suartino. Dabar dažnai susitinkame – kartais Pietų Korėjoje, kartais mūsų kraštuose. Atskrisdavo jis į Kijevą, kur aš dirbau ambasadoriumi. Kartą Kijeve pas jį atvedė beveik apakusį berniuką. Po valandą trukusio akupresūros seanso, berniukas atsisuko į tėvą ir pasakė: – Tėte, aš tave matau! Šiandieną jis atvedė kuksando į geografinį Europos centrą – Vilnių. Jin Moko tėvas visada taip sakė: kuksando augimo kreivė iš pradžių eis tiesiai, o paskui staigiai kils aukštyn. Ir viskas prasidės Europos vidury. Meistras Jin Mokas jau dešimtį metų lankosi Lietuvoje ir rengia seminarus bei pratybas. Pirmąsias pratybas jis surengė Kijeve diplomatams, dar tada, kai aš ten dirbau, paskui 2012 m – Pasaulio lietuvių jaunimo festivalyje, o po to jis ėmė pas mus lankytis vis dažniau, nes augo žmonių susidomėjimas. Praėjusį rudenį korėjiečiai patys pradėjo skristi į Lietuvą – mūsų surengtoje kuksando stovykloje prie Trakų praktikavo šeši kuksando meistrai iš Pietų Korėjos. Slaptasis mokymas atsiveria Jin Moko tėvas, Korėjoje vadinamas Didžiuoju mokytoju Čiongsanu, penkiolika metų mokėsi kalnuose pas iškilius kuksando meistrus. Įgytas neįkainojamas medicinos, akupresūros ir kovos menų žinias jis perdavė sūnui Jin Mokui, iš kurio ir mes dabar mokomės. Jin Mokas turi aukščiausią mokytojo titulą – bopsa.
Mokytojas Čiongsanas stebindavo žmones savo galiomis. Jis dažnai rodydavo, ko išmoko per penkiolika metų kalnuose. Neturėjo tikslo nei išgarsėti, nei praturtėti, tik norėjo kuo plačiau paskleisti žinią apie kuksando mokymą. Jis norėjo pažadinti žmones ir parodyti, kokios jų galimybės. Apie neįtikimus Čiongsano gebėjimus išlikę vaizdo įrašų. Pirmas tarptautinis pasirodymas įvyko Japonijoje, Osakoje surengtoje parodoje „Expo 1970“. Parodos lankytojai laužė duris, kur scenoje meistras vienu pirštu skaldė storas lentas ir akmenis. Peržvelgus sulėtintą vaizdo įrašą, matyti, kad akmuo trūkinėja meistrui jo dar nepalietus – akmenį skelia ne raumuo, o vidinė energija. Tūkstančius metų kuksando buvo praktikuojamas slaptai, tačiau prieš penkiasdešimt metų kalnų išminčiai sunerimo dėl pasaulio apokalipsės. Jie matė, kad žmogus, apimtas godumo ir puikybės, pats griauna savo namų pamatus.
Išminčiai suprato, kad pažeista visatos galia į tai atsakys didžiulėmis katastrofomis: neregėto masto epidemijomis, cunamiais, žemės drebėjimais ir potvyniais. Jie juto, kad mirs daug žmonių, nes žmogus nežinos, kaip įveikti nuolat mutuojančius virusus. Išminčiai žinojo atsakymą: žmonės turi stiprinti savo gyvybės energiją. Todėl jie ir atskleidė kuksando paslaptis.
