Tūkstančius metų žmonės ieškojo ir vis dar ieško laimės šaltinio. Kai kurie ją atranda, kiti vis dar ieško. Ilgaamžiškumo – sveiko ir laimingo gyvenimo – trokšta visi. Kovo 11-osios akto signataras, alpinistas, ambasadorius Algirdas Kumža savo kelią atrado Pietų Korėjos kalnuose. Tas paslaptingas žodis, vedantis žmones į sveikatą ir laimę – kuksando. Šiandien Algirdas kuksando meistras ir savo žiniomis bei matytais stebuklais dalijasi su kitais.
Visą interviu rasite LRT portale: https://www.lrt.lt/naujienos/laisvalaikis/13/2358780/algirdas-kumza-apie-kuksando-praktika-tai-ilgaamziskumo-kelias-i-sveikata-ir-laime?srsltid=AfmBOooRFBnmX1X_lpBqEhCK4bGrBFjO5v-bB1Sa2zQI8dyhM_dFiqjP
– Žinau, kad neseniai viešėję svečiai iš Pietų Korėjos pamanė, kad visa Lietuva praktikuoja kuksando, nes buvo daugybė susidomėjusių žmonių. Vis dėlto, dar daugelis apie tai nėra girdėjęs. Taigi, kas yra kuksando? Praktika, išmintis, medicina?
– Vakarų medicinoje arba Vakarų terminologijoje šitą užsiėmimą reikėtų priskirti prie psichofizinių praktikų. Tai reiškia – praktika, kuri lavina ne tik fizinį kūną, bet ir subalansuoja emocijas, nuramina protą. O korėjiečiai pasakytų, kad tai yra praktika, kuri atskleidžia visą žmogaus potencialą.
Mes net nežinome viso savo potencialo, savo galimybių ir nemokame jo atskleisti. Tai reiškia, kad darydamas tą praktiką tavo fizinis kūnas darosi išties ištvermingas, lankstus, sveikas, emocijos nurimsta, susibalansuoja, protas nurimsta, jis labiau atsiskleidžia, tampa labiau kūrybingas. Ir visa tai laimi vienu metu, nes, pagal Rytus, žmogus yra vienis. Žmogus nėra išdalintas kaip pas mus, į tris dalis, o tai pasiekiama darant tam tikrus pratimus.
Išmokstame tam tikro kvėpavimo, kūdikio kvėpavimo. Čia nėra kažkokios kitokios technikos. Išmokus koncentruoti dėmesį, pereiname prie meditacijos. Kuksando praktikoje yra dar ir kitų dalykų: akupresūra, netgi kai kurie kovų menų elementai, kurie vėlgi lavina ne tik mūsų fizinį kūną, bet ir išmoko valdyti sąmonę, atskleisti sąmonę, sutelkti dėmesį. Žodžiu, visa tai, kas leidžia žmogui gyventi ilgai, būti ilgaamžiu, būti sveikam iki gilios senatvės, kiek jau Dievo duota.
– Kiek žinau, jums kuksando padėjo atrasti neramių kojų sindromo ir nemigos problemos?
– Čia irgi tokia legendinė istorija, kuria turbūt ne visi ir tiki. O iš tikrųjų tai taip ir buvo, kad mes su Toma (sutuoktinė Toma Pagojutė-Kumžienė – LRT.lt) sugalvojom tokią crazy povestuvinę kelionę prieš devyniolika metų į Tibetą. Žinoma, jai tai atrodė labai keista. Aš jau buvau buvęs Himalajuose, nuėjęs juose šimtus kilometrų, žinojau, kas tai yra. Tai buvo labai atšiauri povestuvinė kelionė be šilto vandens, palapinėse jakų apdergtose pievose, su galvos skausmu dėl deguonies trūkumo ir kitais alpinistų „malonumais“.
Buvo vėlyvas ruduo, pasibaigęs turizmas, o į Tibetą buvo galima patekti tik grupėmis. Aš ten labai norėjau, todėl vieno pažįstamo nepaliečio, užsiimančio turizmu, paprašiau suorganizuoti grupę. Netikėjau, kad tokiame dideliame mieste kaip Katmandu nebėra daugiau tokių išprotėjusių, kurie tokiu šaltu laikotarpiu, kai ir pūgos galimos, nenorėtų tenai.
Pavienių žmonių grupei vadovavo labai kuklus korėjietis. Bet paskui mes pamatėme, kad jis nėra paprastas žmogus, nes jis darydavo tuos savo pratimus, kovų menų judesius. Jis pasiūlė atlikti praktiką, kuri iš tikrųjų sugrąžina jėgas. Pirmoji mūsų praktika buvo prie Šventojo Manasarovaro ežero, kuris yra 4590 km aukštyje.
Taigi jau žinojau, kas yra tas kuksando, bet nebuvo stimulo užsiimti tuo sistemingai ir rimtai. Bet kai mane paskyrė ambasadoriumi į Ukrainą, aš nutraukiau savo ekstremalų alpinisto krūvį ir man prasidėjo neramių kojų sindromas. Trimis žodžiais galima pasakyti, kad tai yra tokie siaubingi dalykai kaip nemiga, chroniškas nuovargis ir neviltis, kad tau teks mesti karjerą, o aš to nenorėjau ir pradėjau ieškoti, ką daryti.
Niekas nepadėjo, kol vieną rytą jau išsekęs paskambinau tam savo naujam pažįstamam. Paklausiau, kad galbūt Rytuose kas nors galėtų man padėti. Jis sakė, kad žino, pasiūlė atskristi. Aš nuskridau, o jis pasakė, kad tabletės man negali padėti, nes man sutriko energijos cirkuliacija. Paklausiau, o kas gali ją vėl atkurti? Sako: kuksando.
Aš vis tiek Vakarų žmogus, todėl skeptiškai pažiūrėjau. Kaip tai gali padėti, jeigu jokie profesoriai ir jokios tabletės nepadeda? Tai, kaip padės kuksando, kur yra pratimai, kvėpavimas ir dėmesio valdymas? Man atrodė, kad jie taip kalba, bet greičiausiai nieko iš to nebus. Bet išeities aš neturėjau. Ir sugrįžęs į Kyjivą aš kiekvieną dieną rasdavau laiko skirti valandą ar pusantros pratyboms.
Ir gana greitai pajutau šviesą tunelio gale. Pamačiau, kad esu teisingame kelyje ir po kurio laiko tai pasitraukė. Ne vienu spragtelėjimu, tai užtruko keletą mėnesių, kol aš pasijutau kaip vienuoliktoje klasėje, nes Kyjivo gatvėmis, atrodo, nebe ėjau, o skridau. Jaučiausi lengvas, nieko neskauda, ryte pabusdavau be jokių skausmų. Tokia buvo pradžia.
– Kaip pradėjote ne tik pats tuo užsiimti, bet ir mokyti kitus?
– Mano visi draugai žinojo, kad aš kankinuosi ir turbūt žiūrėjo, kuo čia viskas baigsis. Kai jie pamatė, kad aš jau skraidau, išaiškėjo, kad jie irgi turi panašių problemų. Jie paprašė, kad juos pamokyčiau. Nejaučiau tokios misijos ir apie tai visai negalvojau. Bet jie sakė, kad jau moku, tai galiu parodyti, galbūt ir jiems padės. Na, ir mes tai pradėjom. Iš pradžių vienur, paskui kitur rinkdavomės. Vienu metu nuomojome salę. Ten kartu užsiimdavome šia praktika.
Po to korėjiečiai apjuosė mane juoduoju diržu ir aš išsilaikiau Korėjoje tikrai sunkų tarptautinį mokytojo egzaminą. Paskui tuo susižavėjo ir Toma. Sakyčiau, kad dabar ji ir yra mūsų variklis. Ji, matyt, nuo vaikystės turėjo svajonę gydyti žmones. Ji dviejų chirurgų vaikas, bet ji turi bėdą. Ji labai bijo kraujo.
Bet kai ji pamatė, kad galima kitaip prieiti prie medicinos ir padėti žmonėms, ji labai susidomėjo Rytų medicina ir pradėjo gilintis į korėjietišką mediciną, t. y. sasang mediciną.
Ši medicina remiasi visų pirma senąja kinų medicina, bet korėjiečiai ant to fundamento dar pastatė savo. Ir, galbūt, pagrindinė ypatybė yra pirmiausia, prieš pradedant gydyti, nustatyti žmogaus tipą, išsiaiškinti, kas jis yra. Be abejo, naudoja tą dao teoriją, in ir jang priešybių idėją, penkių elementų teoriją.
Tai nėra mistika. Kuo labiau giliniesi, tu matai, kad tai taip praktiška ir kaip tai moksliška. Toma susirado mokytoją, turbūt Vakarų pasaulyje garsiausią sasang medicinos specialistą Gary Wagmaną. Jis priėmė ją tarp savo mokinių. Atrodo, kad vienu metu jis moko ne daugiau kaip penkis mokinius.
Šiuo metu Toma oficialiai teikia konsultacijas. Ir aš matau, pats girdžiu, kad žmonės skambina kartais netgi po trijų dienų ar po savaitės, kad pasikeitė gyvenimas. Žmogus, negalėjęs užmigti daug savaičių, gal ir mėnesių, pagaliau išsimiegojo, kažkokie skausmai pasitraukė, gyvenimo džiaugsmas atsirado.
– Ar galima sakyti, kad Vakarų medicina naudoja daug medikamentinio gydymo, bet atsilieka nuo Rytų medicinos, nes tik po truputį pradeda kažkiek ją pripažinti, įtraukti, nors ji skaičiuoja tūkstančius metų?
– Man pavyzdys yra Pietų Korėjos medicinos organizavimas, man rodos, tai yra idealiausias variantas, kokio, ko gero, labai gaila, pas mus nebus. Pietų Korėjoje abi medicinos ir ta moderni medicina, kaip mes sakome, įrodymais grįsta medicina, technologijomis grįsta medicina, ir senoji, Rytų, medicina turi vienodas pilietines teises.
Pas mus irgi jau truputėlį kažkas yra padaryta, bet vis tiek yra „prasivardžiavimo“. Na, pavyzdžiui, mūsų medicinoje įtraukė akupresūrą, akupunktūrą ir kuksando irgi įtraukė, bet visa tai vadina alternatyvia, pagalbine medicina. Na, ačiū Dievui, kad bent profesoriai įsigilino į kuksando ir, moksliniu žvilgsniu įvertinę, pasakė, kad to reikia, kad tai padeda.
Bet Pietų Korėjoje niekas neskirsto čia tikroji, čia archajinė medicina, jos abi po vienu stogu. Aš pats ne vienoje klinikoje buvau. Toks pagrindinis pavyzdys man yra Seulo centre stovinti milžiniška klinika. Ten turbūt apie trisdešimt aukštų ir ten kartu dirba ir vieni gydytojai, ir tie „kiti“ gydytojai. Nes kartais reikia chirurgo, o kartais reikia kažkokios priemonės, neturinčios šalutinių poveikių. Aišku, tos priemonės yra lėtesnės, bet jos irgi labai padeda.
Tie gydytojai dirba tose pačiose klinikose, jie yra baigę tuos pačius universitetus, kartais galbūt specializuotus. Bet jie visi pirmiausia dvejus metus mokosi tos „įrodymais grįstos medicinos“, išeina visą kursą per dvejus metus, nes korėjiečiai moka dirbti ir mokytis. Įveikę tą kursą, jie su tuo diplomu gali dirbti ir Vakarų medicinos srityje. Po to jau pereina prie Rytų medicinos praktikų.
Aš galiu papasakoti istorijų, kur žmonės galvoja, kad sukūriau. Bet žinau atvejį, kaip žmogus milijardierius turėjo nepaprastai aukštą kraujo spaudimą ir jis galėdamas nusipirkti bet kokią tabletę, negalėjo nieko padaryti. Jis pradėjo dirbti su meistru Jin Moku. Jo spaudimas krito ir po to jie dirbo dar metus. Jei kas netiki, aš galiu duoti adresą to žmogaus (juokiasi).
Yra moters iš Kauno istorija, kuri 10 metų sėdėjo vežimėlyje, nes nuo pusės žemyn ji nieko nei jautė, nei judino. Ji darė kuksando pratimus, ji darė, ką gali daryti, ir po kelių mėnesių ji pradėjo stotis. Ji buvo mano knygos prezentacijoje, kai aš įteikiau jai gėles, ji atsistojo ir atėjo. Ji jaučia savo pėdomis rasotą žolę savo sode. Žmonės tai matydami verkė.
Arba išsėtinė sklerozė, visi pasakys, kad tai neišgydoma liga, nebent gerais medikamentais galima pristabdyti. Bet žinau Seule pacientų, kur guli kaip lapas, o po pusmečio matau, kad jau vaikšto. Jeigu žmogus netiki, sakys čia haliucinacijos, neteisinga diagnozė buvo ar dar ką nors sugalvos, arba išvis nuleis užuolaidas ir neklausys.
Bet senoji medicina yra per tūkstančius metų kaupta žmonijos išmintis. Korėjiečiai tą išsaugojo net labiausiai iškilę technologiškai pasaulyje. Jie iškilę aukščiau už Europą ir Ameriką. Bet jie neatsisakė savo medicinos, jie neišmetė to, kas buvo sukurta per tūkstančius metų. O jų kaimynai to nepadarė.
– Sakoma, kad visos ligos „nuo nervų“. Ar kuksando paslaptis slypi jų nuraminime, pasitelkiant kvėpavimą, meditaciją, kažkokius pratimus. Kur yra kuksando laimės stebuklas?
– Sakoma, kad kuksando pradžia yra gal prieš dešimt tūkstančių metų. Ilgą laiką tai buvo slaptas mokymas. Prieš 60 m. mūsų mokytojo Jin Moko tėvas pirmasis pradėjo mokyti, nes gavo užduotį supažindinti žmones su kuksando, nes kitaip jie pražus.
Pirmieji mokytojai kėlė nemirtingumo klausimą. Jie daug bandė, bet galiausiai pamatė, kad fiziniame, materialiame pasaulyje nemirtingumas neįmanomas. Bet įmanomas ilgaamžiškumas. Tuomet jie kėlė klausimą, ką daryti, kad žmogus kuo ilgiau būtų sveikas ir laimingas. Taip jie atrado kuksando metodą.
Paaiškėjo, kad tam reikalingi judesiai, tikslingas judėjimas, ne sportas, ne su kastuvu sode kasinėti, bet didžiulis kompleksas pratimų, kurie atpalaiduoja. Tada reikalingas kvėpavimas, proto ir emocijų nuraminimas. Didžiausia turbūt problema buvo, kaip visa tai sujungti į visumą. Ir jie atrado. Ir tai padeda. Kuksando ir yra į vienį sujungtos visos šios stichijos: ir judesys, ir kvėpavimas, ir dėmesio koncentravimas, remiantis pamatine tiesa, kad žmogus yra vienis.
Vakaruose žmogus yra išdalintas ir jo pradai lavinami atskirai. Fizinį kūną laviname geležinių prietaisų salėje, turiu omeny sporto klubus, dėl dvasios reikalų einame pas kunigą, protą laviname Mažvydo bibliotekoje. Kuksando sistema viską lavina vienu metu ir atskleidžia visą žmogaus potencialą.
Rytuose nėra įprasta kelti tikslą kaip pas mus. Kad, pavyzdžiui, iki Kalėdų turiu išmokti padaryti lotosą, iki Užgavėnių atsistoti ant galvos. Ne, tikslai tik dar daugiau streso įvarys. Čia tu tiesiog darai, kiek išeina, o po kurio laiko atsiranda malonumas, nes tu geriau jautiesi, tai atsiranda kaip koks šalutinis poveikis.
Jūs dar klausėte apie laimę. Kai tu išsitiesi, jei neskauda, tai jau yra laimė. Bet pastebėta, kad kai žmogus daro kažkokį monotonišką veiksmą ilgesnį laiką, pavyzdžiui, monotoniškai kramtai gumą, kažkaip tu staiga pradedi šypsotis, pakyla nuotaika.
Tiesiog tas monotoniškas veiksmas pradeda gaminti seratonino, laimės, hormoną. 80 proc. jo gaminasi pilvo apačioje, žarnyne. Praktiškai toje vietoje, kur mes laikome žmogaus centrą ir fizinį, ir energetinį centrą.
Lygiai taip pat yra su kvėpavimu. Mes mokomės labai ramaus, lėto kvėpavimo. Tada pradeda judėti diafragma. Jeigu aš kvėpuoju krūtine, o šitaip kvėpuoja turbūt 99 proc. žmonių, tai mūsų diafragma nejuda. O rytiečiai diafragmą vadina antrąja širdimi. Kai ji pradeda judėti žemyn, aukštyn ir dėmesys sukoncentruotas, staiga žmogus pasidaro toks laimingas, šypsosi. Sako jogai šypsosi, nes rūpesčių neturi. Ne, tai yra kvėpavimas, kuris pradeda gaminti tą laimės hormoną. Kai jo trūksta ir depresijos, ir migrenos gali prasidėti. Laimę galima paaiškinti medicinos terminais.
Nesistebėkime, kad Rytų išminčiai sako, kad laimės nesurasi išorėje. Tu nusipirksi savo geidžiamą „Porche“, bet pasidžiaugsi penkiolika minučių, kol kažkas pralėks greitesne mašina, ir būsi nelaimingas. Todėl, sako, kad laimę gali surasti tiktai savyje.
– Žmonės nemano, kad tai ezoterika, mistika ar kas nors panašaus?
– Daug žmonių, atėję pas mus, apsidžiaugia, kad tai, ką mes darom, galima paaiškinti mūsų vakariečių terminologija, medicinos terminais. Ir, laimei, mes turim vieną gydytoją, puikų gydytoją, kuris irgi susidomėjo kuksando ir toliau gilinasi į jį, tai Dalius Barkauskas. Jis praktiškai visus kuksando elementus, įskaitant ir meditaciją, gali paaiškinti šiuolaikinės medicinos terminais. Ir žmonėms tai patinka. Jie tada jau supranta, kad metodas yra paremtas ne tikėjimu.
Kartais sako, kad metodas veikia tik tada, jeigu tiki, bet šis metodas veikia ir tada, kai tu netiki. Žinoma, jeigu žmogus dantis sukandęs priešinsis tam, ką jis daro, tai viskas bus lėčiau, bet vis tiek veiks.
Žmonės gana greitai pamato, kad čia nėra jokio religinio atspalvio, nes nei meldžiamės, nei ką. Viskas čia yra susiję su sveikata.
– Išleidote naują knygą „Kuksando“. Kas paskatino parašyti dar vieną knygą?
– Pirmos knygos apie kuksando nebeliko, ją išpirko. Dabar pamačiau, kad susikaupė tiek, kad jau nebegaliu laikyti, noriu pasidalinti. Juolab kad aplinkui matau, kokie visi apimti streso, visi pervargę. Kuksando išmintis turi atsakymus į šitas mūsų laiko bėdas.
– Sakėte, kad galėjote 600 puslapių parašyti, bet vis dėlto apsistojote ties 200. Kaip sutalpinote ilgametę patirtį?
– Galima ir šešis šimtus, ir tūkstantį šešis šimtus, jeigu nekontroliuoji savo žodžio, savo minties. Stengiausi kompaktiškai sudėti, ką sužinojau per 20 metų. Visada išgirdęs kokią išminties kruopelytę, puldavau ją užsirašyti. Kažkas yra pasakęs, kad rašytojai pavojingi žmonės, nes jie viską stebi ir užsirašo. Knygą surašiau aisbergo principu. Žinau daug, bet surašiau tik esminius dalykus.
Kartą Žemaitijoje susitikome su rašytoju Eduardu Cinza, kuris gyveno Belgijoje. Jis tuomet man, jaunam žmogui, sakė, kad turime Sovietinėje Lietuvoje gerų rašytojų, bet jie labai tuščiažodžiauja. Aš maniau, kad jeigu tapsiu kada nors rašytoju, tai to nedarysiu.
Ir savo rašytojo karjerą pradėjau kaip teisininkas, rašydamas kontraktus. Ten bet koks laisvas žodis gali kainuoti milijoną, todėl labai išmokau vertinti žodį, kad jis turi būti tikslus. Mano knygoje nėra nieko išgalvoto. Kartą, kai rašiau apie alpinizmą, parašiau sakinį, kad valgė žmogus sulinkusia šakute ir paranojiškai bandžiau prisiminti, ar tikrai ta šakutė buvo sulinkusi.
Rašant apie kuksando man dar svarbiau tikslumas, nes prarasti milijoną ne taip baisu, kaip neteisingu keliu nuvesti žmogų.
– Sugrįžkime dar prie laimės. Pagalvojau, kad vakariečiai laimės siekia visur siekdami pilnatvės, o rytiečių praktikos, kaip ir, pavyzdžiui, meditacija, veda į tuštumą, regis, jų siekiamybė yra tuštuma.
– Tas tikrai yra. Kai kasmet po tris kartus būdavau Himalajuose su įvairiomis ekspedicijomis arba vienas, kai grįždavau, man kai kurie žmonės sakydavo, kad turbūt grįžau labai pasikrovęs. Aš sakydavau, kad ne, ten žmonės kaip tik išsivalo. Tai visai kitas požiūris, kurio jie nesupranta, kaip čia taip.
Ir iš tikrųjų ta tuštuma yra viena pamatinių dao mokslo postulatų. Bet čia vėlgi mūsų tas materialistinis mąstymas sugadino visa tai. Sovietmečiu įsitvirtino, kad tai nihilistinis požiūris. O Rytuose tuštuma yra kūrybiška. Tuštumoje kažkas gimsta, kūdikis užgimsta tuštumoje.
Arba paimkime varpą. Mūsų varpas turi viduje tą zvambalą. Tad tuštuma jau nebėra tuštuma. Rytų varpas šventyklose yra visiškai tuščias, absoliučiai tuščias. Absoliuti tuštuma. Garsas išgaunamas iš išorės. Tada viduje gimsta ypač švarus garsas.
Yra dalykų, kurių net išversti neišeina, dalykų, kurie mums nesuprantami ir reikia atsiverti, neiti su savo nuostatomis.
– Kaip kuksando atrodo kasdienybėje? Kiek laiko užima jį atlikti, ar tai tiesiog tampa taip įprasta, kad praktikuoji jį visada?
– Žmogus, kuris praktikuoja ilgesnį laiką, jis atsikelia žvalus ir jis išsyk ir iškart gali pradėti dieną. Būna ryte koks nors netikėtas kvietimas, tuomet žmonės mėgsta prasitampyti, kavutės išgerti. Žmogui, kuris praktikuoja kuksando, to nereikia, nes jis nubunda žvalus, jis pailsi miegodamas, nes kvėpuoja kaip kūdikis ir kaupia energiją, todėl prabunda be skausmo ir žvalus.
Bet jeigu negavai kažkokio pavojaus kvietimo, tai prabudęs tu šiek tiek pakvėpuoji, padarai vieną kitą pratimą. O pačią praktiką gali atlikti, kada tau patogu. Vieni labiau mėgsta ryte. Man geriau vakare. Gali dieną, gali eilėje stovėdamas užsiimti kvėpavimo pratimais. Tik vairuojant geriau nereikia, nes dėmesį tuomet reikia koncentruoti į kelią.
Jeigu nori padaryti visą praktiką, tam reikia iki pusantros valandos. Visi sako kaip sutrumpinti, todėl Toma buvo parengusi sutrumpintą programą, bet tie, kas kurį laiką darė tą sutrumpintą programą, atėjo, klausdami, kaip prailginti, nes kažko trūksta.
Atsipalaidavimo pratimai trunka apie 20 min. Kvėpavimo meditacija apie 40 min. Pabaigos pratimai ir susidaro apie valanda dvidešimt, pusantros valandos. Žmonės sako, kad negali skirti daugiau nei 15 minučių, nes po darbo ir sporto būna išsekę. Kai žmogus užsiima šita praktika, jis tampa žvalus. Po jos vakare gali dar 3–4 val. pabaigti savo kažkokius reikalus, su šeima bendrauti, nes ta pusantros valandos praktika virsta 3–4 darbingomis valandomis.
– Atrodo, kad turite kritišką požiūrį į sportą?
– Ne, neturiu kritiško požiūrio. Mėgstu save išbandyti, ir alpinizmu užsiėmiau. Bet kai paklausiau vieno gydytojo, ką jis apie maratoną galvoja sveikatos požiūriu, tai jis manęs paklausė, ar buvau per maratono bėgimus prie finišo, nes ten viskas atrodo kaip karo lauko ligoninė.
Sportas suteikia adrenalino. Bet sportas yra stresas. Patiri stresą darbe, tada patiri stresą sportuodamas. Tavo raumenys patiria stresą. Mes sumaišome dalykus. Sako, kad gerai jaučiasi, galva prasivalė, bet iš tikrųjų tai tik dar vienas stresas ir nuovargis, bet gauni adrenalino, todėl atrodo, kad atsigauni.
Aš nenoriu apie sportą sakyti savo nuomonės, nes pats sportavau. Laimei, aš iš visų savo sportų išėjau be traumų. Bet, pavyzdžiui, ir koks tenisas, ten dažniausiai judesys tik į vieną pusę. Kuksando mes, jei darome judesį į vieną pusę, padarome ir į kitą, nes turi būti balansas.
Kalnuose prieš tūkstančius metų žmonės ieškojo sveiko ir laimingo gyvenimo, jie bandė viską. Jeigu tam būtų padėjęs, pavyzdžiui, boksas, jie būtų tą mums rekomendavę, bet jie parekomendavo kitus dalykus.
Kartais sportas yra priklausomybė nuo adrenalino ir tai tokia didelė ambicija, kad žmogus negali sustoti. Kuksando metodo esmė yra tausojimas. Judesys suderintas su kvėpavimu, suderintas su dėmesio koncentracija.
Jeigu nemokėsi atkurti savo energijos, tai virs chronišku nuovargiu arba ligomis. Atkurti energiją padeda ne sportas, o kvėpavimo meditacija.
– Knygoje buvo sakinys apie tai, kad kuksando žmogus yra jautrus grožiui. Galbūt ne visai tiksliai pasakiau, bet mintis tokia. Ar kuksando žmogų padaro jautresnį grožiui, pakeičia mąstymą?
– Kaip jau sakiau, kuksando atskleidžia visą tavo potencialą. Tu daraisi pastabus. Kažkuria prasme daraisi pranašu. Tokios situacijos, kaip kad ieško žmona raktų, pyksta, kad tu sėdi ir neieškai, o tu nueini ir surandi tuos raktus žmonos lietpalčio kišenėje.
Tu atrandi harmoniją savo viduje, savo minčių ir jausmų harmoniją, harmoniją su kūnu. Juk daug žmonių sako, kad aš nebejaučiu savo kūno, aš nesusikalbu su kūnu. Tai didelė problema. Šita praktika tau padeda pajusti tą harmoniją ir tada tu esi laimingas, ir pradedi matyti grožį aplinkui.
