Kuksando meistras Algirdas Kumža
Ambasadorius, Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Kumža kuksando praktikuoja šešiolika metų. 2019 m. jam suteiktas kuksando meistro titulas (juodas diržas). P.Korėjoje Algirdas yra įgijęs tarptautinę kuksando mokytojo kvalifikaciją. Algirdas yra pirmasis kuksando meistras Lietuvoje.
Algirdas Kumža išleido knygas „Kuksando. Kelio knyga”, 2019 m. Alma Littera; „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis”, 2020 m. BALTO leidybos namai; „Rasa. Po angelo sparnu”, 2019 m. Alma Littera.
Kaip viskas prasidėjo?
Iš Algirdo Kumžos knygos „Kuksando. Kelio knyga”. Vilnius, 2018.
Seule Jin Mokas man pažadėjo, kad praktikuodamas kuksando po kelių mėnesių visas pasikeisiu, ir mano žvilgsnis, ir akių, odos spalva, mąstysiu aiškiau, o suvokimas taps skaidresnis. Dings stresas, nemiga ir nakties demonai. Pažadėjo, kad mane užlies jaunystės eliksyras. O iš manęs reikia nedaug – kasdien praktikuoti bent pusvalandį, bet geriau valandą ar pusantros.
Dar kopdamas su juo į Kailašo kalną pajutau, kad kuksando yra stiprus energijos gūsis. Išmintis iš Rytų atrodė be galo įdomi, mistiška, egzotiška. Jaučiausi išskirtinis asmuo, nes kuksando dar visai neseniai buvo slaptas kalnų mokymas, prieinamas tik atsidavusiems išminčiams, bebaimiams kariams ir imperatoriams. Jaučiausi patekęs į ypatingą Rytų ordiną, kurio neprilygstamas vadas yra Jin Mokas. Jis dosniai man atskleidė senojo mokymo paslaptis ir kone kasdien kalbino tapti šio mokymo ambasadoriumi Europoje. Mane visą laiką domino Rytų paslaptys, man artimi Azijos garsai, kvapai ir spalvos, bet kuksando reikalavo smarkiai pakeisti gyvenimo ritmą ir filosofiją.
Kol kas į Rytų išmintį žiūrėjau su vakarietiška arogancija, bet vieną dieną nutiko istorija, privertusi pradėti sistemingą kuksando praktiką. Vakarietiška puikybė ėmė bliūkšti, kai gydytojai į mano sveikatos lapą įrašė diagnozę – neramių kojų sindromas. Įkyrūs kojų skausmai neleisdavo užmigti iki paryčių. Dieną nejausdavau nieko, užtat naktį jas nepakenčiamai mausdavo.
Rytų medicinos gydytojai Seule patarė praktikuoti kuksando. Gana greitai pamačiau šviesą tunelio gale, o po kelių mėnesių skausmai visiškai pasitraukė ir negrįžta iki šiol.
Nuotraukoje – Algirdas Kumža ir legendinis meistras bopsa Jin Mok P.Korėjoje.
Kuksando meistrė Toma Kumžienė
Toma pirmąsyk kuksando praktiką atliko 2005 metais Himalajuose, kur susipažino su garsiuoju meistru Jin Mok. Jau šešerius metus ji yra kuksando mokytoja, o 2021 metais jai suteiktas kuksando meistro titulas.
2023 metais kuksando tapo LR Sveikatos sistemos dalimi, priskirta papildomosios ir alternatyvios medicinos Rytų medicinos paslaugų grupei. Kuksando specialistai yra licencijuojami, jiems taikomi itin aukšti žinių ir gebėjimų reikalavimai. Tomos licencijos Nr. PAL-00058.
Toma nuolat gilina tradicinės korėjiečių medicinos žinias pas garsų Rytų medicinos specialistą, Korėjos tradicinės medicinos instituto įkūrėją Dr. Gary Wagman (JAV).
Ji yra ergoterapeutė, sveikatingumo instruktorė, EREPS (Europos sveikatingumo instruktorių profesionalų registro) narė – šis diplomas leidžia dirbti visoje Europoje.
Anksčiau Toma yra baigusi dizaino bei kultūros vadybos specialybes Vilniaus Dailės akademijoje ir Vadybos ir ekonomikos universiteto (ISM) Vadovų magistratūrą, Norvegijos verslo mokyklą.
Nuotraukoje – Toma Kumžienė su meistru Jin Mok Nacionaliniame kuksando centre Vilniuje.
Toma. Lemtinga pažintis Tibete.
Iš Algirdo Kumžos knygos „Himalajai. Vienos ekspedicijos dienoraštis.” Vilnius, 2020
2005-ųjų rugsėjis. Lėtai aušo paskutinė piligrimystės diena. Šventojo Kailašo kalno papėdėje pakubomis suvalgome sprangią košę ir traukiame aukštyn. Danguje viena po kitos gęsta žvaigždės, vietiniai piligrimai dar tik bunda. Dauguma jų palapinių nakčiai nė nestatė, kailį pasiklojo, kailiu užsiklojo. Markstosi, plaukai ir ūsai apšerkšniję, kaičia vandenį arbatai. Kviečia ir mus prisėsti, siūlo tsampos – kasdienio savo valgio iš paprasčiausių miltų ir vandens. Šeši apšarmoję jakai tempia mūsų mantą. Šiandien teks pakilti į pusšešto kilometro aukštį, o paskui dar daug valandų leistis žemyn.
Per patį karštį pasiekiame aukščiausią koros tašką – platų kalnų perėjos balną. 5560 metrų aukštis. Piligrimai būreliais susėda ratu ir dalijasi tsampa. Laimingas tibetietis ir man duoda savo kasdienio valgio. Kepina kaitri saulė, aplink magiški kalnų vaizdai, bet šventasis ratas dar nesibaigė. Mes jau skubame žemyn prie upelio, kur buvo pažadėta nakvynė. Nužygiavę tris valandas, sužinome, kad čia nakvynės nebus, teks žemyn slinkti dar kokias penkias valandas. Visi jau išsekę, o labiausiai japonas Jošija. Dar trys valandos kelio, o japono veidą iškreipia skausmas ir jis krinta ant akmenų, ranka suspaudęs dešinį šoną. Nugriuvo Jošija ant akmens ir nekruta. Patikrinu: gyvas, kvėpuoja, bet šiandieną jo žygis baigtas! Vedliai nubėgo tolyn, vienintelė japono viltis liekame mes su Toma. Jošija išbalęs tyliai dejuoja, o saulė jau supasi ant uolos briaunos. Kai ji nusileis, žemę sukaustys šaltis. Jošija – stambus vyras, tokio ilgai ant nugaros nepatempsiu. Būtų gerai neštuvai, bet aplink jokio medelio, tik vėjų nuzulinti akmenys. Aplink nė gyvos dvasios, tik leisgyvis Jošija ir mudu su Toma. Šniokščia srauni upė, greta mūsų ant akmens nutupia pasišiaušusi varna.
Abu tyliai mąstome, ką dabar daryti?
– Tu slaugyk Jošiją, o aš leidžiuosi ieškoti arklio! – staiga sako Toma.
– Viena? Žemyn?
Toma nieko nebegirdi, tik užsimeta kuprinę ir pasileidžia pakalnėn. Lėtai slenka laikas. Arbatos nebeturiu, pasemiu kalnų upelio vandens ir girdau ligonį. Kartais man ima vaidentis, kad jis nebekvėpuoja. Tada griebiu jam už rankos ir tikrinu pulsą – širdies dūžiai vis lėtesni. Aplink jokio gyvio, tik akmenys ir Kailašas. Varna nuskrido ir negrįžta. Rusvą vakaro pastelę keičia šalta artėjančios nakties šviesa, dreba išsekęs japono kūnas.
Po trijų valandų horizonte pasirodo raitelis. Dviese sukibę užverčiame leisgyvį Jošiją ant arklio ir lėtai linguojame žemyn. Į stovyklą įjojame visiškoje tamsoje. Kartu su mumis keliaujantis korėjietis Jin Mokas yra tūkstantmečio Rytų mokymo kuksando meistras ir prityręs akupresūros daktaras. Jis nedelsdamas paguldo japoną ant žemės ir ima maigyti visokius taškus. Didžiulis chaosas japono pilve – organai nebesusikalba, aiškina daktaras Jin Mokas. Akupresūra ir karštas kompresas per pusvalandį Joši pastato ant kojų.
Japonas vaikšto po stovyklą ir visiems lankstosi dėkodamas: arigato, arigato!
– Bijojau, kad Joši numirs, – kalbėjo Toma. – Baimė leistis į nepažįstamą kelią buvo mažesnė. Iš pradžių man atrodė, kad kelias vienas ir jis mane nuves į stovyklą. Tačiau netrukus jis ėmė šakotis į daug takelių. Pradėjo temti, oras staigiai atvėso, aplink jokios gyvos dvasios. Įbėgau į stovyklą visiškoje prieblandoje, arklininkas rūkė prie laužo, istorija apie nuvirtusį japoną jo nesugraudino. Tada priėjau prie jo visai arti ir ryžtingai parodžiau, kur jis turi joti. Arklininkas nepatenkintas užsiropštė ant arklio ir pasuko į kalno viršūnę.
Toma nurimo, kai Jin Mokas ligonį pastatė ant kojų, bet adrenalinas dar niekaip neatslūgo ir ji ilgai pro palapinės plyšį žiūrėjo į tamsą, kurioje skendo neaprėpiamos Tibeto platumos. O kai pagaliau užmigo, susipainiojęs palapinės virvėse, ant jos užgriuvo nešulinis jakas.
Nuotraukoje: Toma su meistru Jin Mok kalnuose.
Nuotraukoje: Pirmosios kuksando pratybos įvyko Tibete 2005 metais.
Kuksando specialistė Eglė Aukškalnienė
Eglė pirmąsyk į Nacionalinį kuksando centrą užsuko 2017 metais – vos jam atvėrus duris Vilniuje. Netrukus Eglė jau lankė pratybas, dalyvavo meistro bopsa Jin Mok rengiamuose seminaruose. 2023 metais Eglei suteikta kuksando specialisto kvalifikacija, licencijos Nr. PAL-00058.
Eglė yra psichologė, koučerė, masažo terapeutė. Anksčiau ji yra baigusi teisę Vilniaus universitete.
Eglės kelias į kuksando
„Likus dienai iki pirmojo meistro Jin Mok seminaro pradžios man prasidėjo dideli migreniniai galvos skausmai, kurie kartojosi jau kurį laiką. Surakino kaklą, negalėjau judinti galvos, laikiau ją surakintą tarsi metaliniame įtvare. Pirmą mokymų dieną per pertraukėlę meistras Jin Mok paguldė mane ant kilimėlio ir dešimt minučių spaudė akupresūros taškus. Skausmas išnyko visiškai. Akupresūra ir kvėpavimas buvo tai, kas kuksando Kelio pradžioje man paliko didžiausią įspūdį”, – pasakoja Eglė.
Eglė toliau praktikavo kuksando. Savijauta gerėjo, o galvos skausmus pamiršo visiškai. Kuksando išmintis padėjo ir masažo terapijos bei psichologijos studijose. Kad judesys ir kvėpavimas gelbsti žmones nuo didelių kūno ir sielos problemų, šiuolaikinis žmogus vis dar aiškinasi ir tiria laboratorijose, o senovės išminčiai žino jau tūkstančius metų.
Nuotraukoje – Eglė Aukškalnienė.
